Senelės takeliai lino atmintyje

REGINOS SIPAVICIUTES TEKSTILES PARODA DUSETU GALERIJOJE 2014-04-16 Normantės Ribokaitės fotografija DSC_1190Lietuviams linas nuo neatmenamų laikų buvo šventas, dainose apdainuotas augalas, ne tik rengęs, bet ir maitinęs žmogų visą jo gyvenimą. Liauname, tačiau tvirtame lino stiebelyje glūdi sutramdytos gaivališkos gamtos jėgos ir ,regis, tokios pat jėgos – vėjo, oro, saulės energijos pavidalu suplūdo į Dusetų galerijos parodų salę, kurioje nuo balandžio 16 d. veikia išskirtinė dailininkės Reginos Sipavičiūtės tekstilės paroda.

Išsamią anotaciją parodai paruošusi menotyros dr. Lijana Natalevičienė joje rašo :,, R. Sipavičiūtė įsiliejo į Lietuvos tekstilę septintojo dešimtmečio pabaigoje – lietuvių dailės brendimo laikotarpiu. Tai buvo periodas, kai tekstilėje klostėsi nacionalinės mokyklos pagrindai, kai giliai šaknis suleido dabar modernia klasika įvardijamas vaizdavimo būdas, grįstas tautinei pasaulėjautai artimomis temomis, ritmiška kompozicijos sankloda, taupiais, asociatyviais motyvais.

Lietuvių tekstilės panoramoje dailininkės kūryba išsiskiria santūria vaizdo plastika, daugiaprasmiais simboliniais motyvais, įtaigiu jausminio ir racionalaus prado deriniu, lietuvių liaudies audiniams būdingu koloritu, precizišku atlikimu. Menininkei svarbi vaizdo estetika, ji visuomet kuria harmoningą, emociškai įtaigią meninę visumą. Jos darbai tarsi byloja, kad paprastumas yra meno kūrinio stiprybė.

Didelę šios parodos eksponatų dalį sudaro autorine technika sukurtos aplikacijos. Dailininkė išmokė šios technikos ne vieną jaunųjų tekstilininkų kartą, profesorė savo patirtį apibendrino didelę metodinę vertę turinčioje knygoje „Aplikacijos pagrindai“ (2008). R. Sipavičiūtė – aplikacijos virtuozė, ištobulinusi rankdarbiais laikytą atlikimo būdą iki meniškų tekstilės kompozicijų, įrodžiusi, kad aplikacijos technika galima kurti sudėtingus ir monumentalius kūrinius. Vitražą primenančių, iš spalvoto veltinio gabalėlių sukurtų aplikacijų meistrystė grįsta ne vienerius metus trukusiais ieškojimais ir autoriniais atradimais – kiekvienos detalės dažymu rankomis tik autorei žinomais būdais, po to juvelyrišku įsiuvimu į audinio visumą, kontūro formavimu preciziškais dygsniais. Iš konstruktyvių segmentų dėstomi ekspresyvūs ir ramūs, jausmų prisodrinti vaizdai („Rytas“, 2008; „Langas“, 2010; „Vieversio diena“, 2012), kai kada iš jų išauga struktūriškai išgryninti, iškilmingai vertikalūs siluetai („Verbų“ ciklas). Juos papildančios kiauraraštės vertikalios aplikacijos primena jaukius, kažkada kiekvienų namų aplinką puošusius rišeljė rankdarbius. Kompozicijose gilindamasi į vaizdo struktūrą, architektoniką, jie žavi sustojusio laiko nuotaika, metafizine paslaptimi.

R. Sipavičiūtės kūryba neatsiejama nuo jos kaip liaudies meno žinovės patirties. Dailininkės močiutės pasiūtų skiautinių vaizdas įkvėpė sukurti kompozicijas, į kurias menininkė sudėjo liaudies audėjos Monikos Kriukelienės išaustos medžiagos gabalėlius, derinamus su neutralių spalvų kvadratėliais ir augalinio piešinio aplikuotomis detalėmis („Senelės kilimėlis“ I, II (2012). Vienodo dydžio lininio audinio kvadratėliai – svarbios paskutiniųjų R. Sipavičiūtės kūrinių struktūrinės detalės, tarsi moduliai, formuojantys tekstilės kūrinį, suteikiantys netikėtų niuansų ar asociacijų su liaudies tekstilės raštais. Kvadratėlius dengiantys skirtingų rūšių siūlai nevienodai atspindi šviesą, todėl tekstilės paveikslų meninė visuma, įvairiai apšviesta, atrodo kaskart vis kitokia. Šios struktūrinės detalės prasmingai dengia menininkės tetos išaustą 8 metrų audinį, sujungdamos ilgaamžę tradiciją su šiuolaikine interpretacija. Taip dailininkės kūryboje atgyja šeimos ir giminės istorija, originaliai permąstoma tautodailės tradicija.

 

Daug metų R. Sipavičiūtė atidavė pedagoginiam darbui. Nuo 1992 m. ji dėsto Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje, 1993–2002 m. – Tekstilės katedros vedėja; profesorė (nuo 2004). Nuo 1967 m. dalyvauja dailės parodose. 2002–2012 surengė asmeninių parodų Vilniuje, Ukmergėje, Panevėžyje. Eksponavo kūrinius grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Dailininkės kūrybą galima apibūdinti kaip klasiką, kuri įrodo, kad grožiu galima įveikti pasaulio disharmoniją. Dalindama savo žinias ir sukauptą kūrybos patyrimą jaunajai kartai, dailininkė tiki lietuvių liaudies meno tradicijų tęstinumu ir jų nauju įprasminimu šiuolaikinėje dailėje.“

Tad visi, neabejingi tekstilės menui, kviečiami apsilankyti šioje subtiliais tonais išmargintoje, aukso siūlais išpintoje sakralinėje erdvėje, pasinerti į lino atmintį, prisiminti arba iš naujo atrasti ženklus ir simbolius, lydinčius mus nuo neatmenamų laikų.

Vilija Visockienė

REGINOS SIPAVICIUTES TEKSTILES PARODA DUSETU GALERIJOJE 2014-04-16 Normantės Ribokaitės fotografija DSC_1175 REGINOS SIPAVICIUTES TEKSTILES PARODA DUSETU GALERIJOJE 2014-04-16 Normantės Ribokaitės fotografija  DSC_1173 REGINOS SIPAVICIUTES TEKSTILES PARODA DUSETU GALERIJOJE 2014-04-16 Normantės Ribokaitės fotografija DSC_1186