Šimtas metų… Jaunystėje toks skaičius skamba bauginančiai nerealiai, tačiau šiai sukakčiai pro truputį, o į pabaigą labai nenumaldomai greitai artėjant – ima atrodyti ne tiek jau ir daug, ne taip jau ir baisiai. Be abejo, apie tai geriausiai galėtų papasakoti šimtmetį pragyvenęs žmogus. Arba tiesiog linksmai, be didelių išvedžiojimų, užtraukti smagią dainą, kaip tą padarė Dusetų miestelio gyventojas Antanas Baranauskas, nustebindamas ir sužavėdamas pulką svetelių, sausio 22 d. sugužėjusių pasveikinti šio vyriausiojo Zarasų rajono vyro! Daina – tai pats geriausias atsakas tiems, kurie sako, kad senas žmogus, o dar šimtametis, jau nieko nebegali. Oi, dar ir kaip gali, ypač jei visas gyvenimas buvo paskirtas tarnauti žmonėms – tuomet net gilioje senatvėje rūpės, kaip sekasi šeimos nariams, kaip klostosi reikalai valstybėje ar pasaulyje, džiugins proanūkės pirmieji žingsneliai, bus maloniai sutinkami draugai ir kaimynai. Toks tad ir yra šis senolis – vis dar šmaikštaus žodžio neieškantis kišenėje, besidalinantis gera nuotaika, optimizmu, geranoriškumu bei sukaupta išmintimi, kas ir padėjo sėkmingai nugyventi visą amželį.

Antanas Baranauskas gimė ir augo Navikų kaime, vienas brolis tarp trijų seserų. Tėviškė visuomet buvo prižiūrėta, nebuvo pamiršta ir Antanui su šeima atsikėlus į Dusetas – daug jėgų ir laiko reikėjo paaukoti žemelei, kad neapeitų ji piktžolėmis. Bet Antanas darbštumo ir kantrybės stoka niekada nesiskundė, tą liudija ir faktas, kad visą gyvenimą pradirbo vienoje darbovietėje – tuometinės Dusetų poliklinikos greitosios vairuotoju. Darbas ne iš lengvųjų, reikalaujantis ir pasiaukojimo, ir atidumo, ir psichologinių žinių. Per tiek metų jis buvo tapęs pažįstamu ir gerbiamu kone kiekvienam apylinkės gyventojui, puikiai sutardavęs ir su mažu, ir su senu, padėdavęs ne tik mašinon įlipti sunkiai susirgusiam, bet dar ir žodžiu padrąsindavęs, paguosdavęs.

Į gimtadienį atvykusi Vanda Zabielaitė-Miškinienė negailėjo šiltų žodžių sesers Konstancijos vyrui : „Labai puikus žmogus Antanas! Visuomet atskubėdavo padėti, kai tik prireikdavo nudirbti sunkesnius ūkiškus darbus. Šeimininkiškas, vaišingas, sugebėdavo skaniai gaminti. Per šventes visuomet linksmas, pokštaujantis, mokantis daug liaudies dainų – jokioje kompanijoje su juo nebūdavo nuobodu, o ir dabar dar Antanas yra šviesaus proto, geros atminties, sąmojingas“.

Gerbiamas sukaktuvininkas gali didžiuotis ir savo gražia šeima: dukra Rita ir sūnus Valdas padovanojo keturis vaikaičius, kurie studijas baigė ar studijuoja, gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Senelių džiaugsmui jau krykštauja ir mažiausioji giminės atžala, pirmoji provaikaitė Klara. O vyriausioji vaikaitė Laura atskleidė senelio ilgaamžiškumo paslaptis: “Senelis visuomet juokauja, kad kol laikė karvutes, nežinojo, kas yra vanduo, gerdavo tik šiltą pieną. Ir antra taisyklė – privalomas kasdienis pogulis.“

Sveikinantys jubiliatą Zarasų rajono meras Arvydas Steponavičius, Savivaldybės administracijos ir tarybos nariai Ramūnas Keršys, Aušra Lamauskienė, Nikolajus Gusevas, Dusetų seniūnas Saulius Kėblys bei socialinė darbuotoja Diana Geniuš-Žaržojienė, „Zarasų krašto“ redakcijos atstovai, giminaičiai, kaimynai, draugai nešykštėjo nuoširdžiausių, skambiausių poezijos posmų, linkėdami Dievo palaimos, sveikatos ir stiprybės. Įteikę gėles, atminimo dovanas, drauge įsiamžinę bendroje nuotraukoje, visi drauge sudainavo „Ilgiausių metų“ bei Antanui pritariant ir keletą liaudiškų dainų.

O pabaigti noriu pačiais jautriausiais ir šviesiausiais Lauros žodžiais apie senelį: „Jis yra mano gyvenimo modelis, gyvas pavyzdys, kaip nugyventi gyvenimą nuoširdžiai dirbant, mylint gamtą ir gerbiant artimuosius. Kiek daug ketureilių senelis yra sukūręs apie meilę, gamtą, karo metus, savuosius ar kaimynus, kartais pamokančius, kartais pašiepiančius žmonių ydas. Manau, jis galėtų sukurti ketureilį bet kokiam gyvenimo atvejui. Senelis niekada nesiskundė sveikatos bėdomis, o vis padainuoti buvo linkęs, taip nuskaidrindamas dienas. Be galo gerbiu jį ir didžiuojuosi, kad teko garbė augti šalia Antano Baranausko. Seneli, dar ilgai ilgai džiugink mus, dar ilgai ilgai norim su tavimi dainuoti!“

Vilija Visockienė