Šiemet man teko didelė garbė atstovauti Lietuvą bei Zarasų kraštą Pasaulio parasparnių čempionate Kolumbijoje. Tam, kad galėčiau dalyvauti ir pasiekti šiam čempionatui reikalingą reitingą, reikėjo išlieti nemažai prakaito, intensyviai treniruotis, dalyvauti Lietuvoje bei užsienyje rengiamose žemesnės kategorijos varžybose. Į pasaulio čempionatą paraiškas dalyvavimui gali teikti tik 400 iš maždaug 7000 FAI varžybose dalyvaujančių sportininkų, iš kurių atrenkama tik 150. Todėl patekimas į šį čempionatą jau yra didelis Lietuvos, o taip pat ir Zarasų krašto bei Dusetų miestelio laimėjimas.
Nuoširdžiai dėkoju rėmėjams, kurie įvertino mano sukauptą sportinę patirtį ir suprasdami šios kelionės reikšmingumą skyrė finansinę paramą:
Lietuvos skraidyklių ir parasparnių sporto federacija (LSPSF), LR seimo narys bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ Utenos skyriaus koordinatorius Algimantas Dumbrava, Zarasų rajono savivaldybės administracija, Dusetų seniūnijos seniūnas Saulius Kėblys, UAB „Vasaknos“ vadovas Algirdas Šiukščius, UAB „Vitaka“ vadovas Andrius Štarolis, Zarasų aeroklubas „Orlėkis“ vadovas Evaldas Stanys.
Į Kolumbiją vykote pirmą kartą? Kuo jos žmonės, pati šalis, jus nustebino ar sužavėjo, gal patyrėte kokių nuotykių?
Taip, ši šalis kaip ir garsiajam Kristupui Kolumbui man buvo tarsi naujoji žemė. Po 24 valandų su trumpomis pertraukėlėmis trukusios kelionės pasiekėm galutinį tikslą. Vos tik atvykus iškart į akis krito chaotiškas eismas, galybė gatvėmis riedančių motociklų ir bene perpus mažiau automobilių. Žmonių saugumą čia užtikrina policijos pareigūnai bei ginkluotų kareivių gausa. Batų vaksuotojai, gatvės prekeiviai ir vadinamieji telefoninių minučių pardavėjai čia įprastas kasdieniškas reginys. Žmonės, papročiai, klimatas, augmenija – viskas kitaip nei Europoje. Kartą čia atvykęs, vėl norėsi sugrįžti, nes rojus mažai skiriasi nuo Kolumbijos. Pavargusiam nebūtina skubėti namo, galima nugriūti ir pailsėti gatvėje. Dėl to niekas nesijuoks, neapvogs, o policija labai tolerantiška – supras. Auga viskas, kas tik įmanoma. Moterys būtų gražiausios pasaulyje, jei nebūtų Lietuvos. Apsigyvenome Roldanillo miestelyje pas labai paslaugią, besišypsančią ir nuoširdžią garbingo amžiaus moterį, vardu Rozalba. Kolumbiečiai šneka ispaniškai ir tik nedaugelis moka anglų kalbą, tad bendrauti kartais tekdavo rankų mostais. Dažnam vietos gyventojui Lietuvos vardas jau yra girdėtas, kadangi šalies sostinės Bogotos meru, kurį laiką buvo lietuvis Antanas Mockus Šivickas. Metų laikų Kolumbijoje nėra. Vyrauja tik sausasis ir lietingasis sezonai. Atvykome jau įsibėgėjus sausajam, tad vaikštinėjant dažnai tekdavo ieškoti vėsesnės nei +35 laipsniai priedangos. Saulė visada teka po 5 val. ryto, o leidžiasi apie 18 val.. Ko gero didžiausią įspūdį man paliko čempionato atidarymas. Suorganizuotas masinis renginys ir eitynės miesto gatvėmis su orkestru, karnavalu, nacionaliniais šokiais, bei dainomis. Čia kiekviena pilotų komanda buvo sutikta gausiomis ovacijomis. Mums eisenoje betraukiant „Ant kalno mūrai“ aplinkiniai nuotaikingai skandavo – Lietuva! Lietuva! Nuostabą kėlė tai, kad didelė dalis renginyje dalyvavusių smalsuolių panoro įsiamžinti bendroje fotografijoje šalia mūsų trispalvės. Kadangi šalis man nebuvo pažįstama, ir beveik kaskart tekdavo leistis skirtingoje vietovėje, kiekviena diena padovanodavo vis kažką naujo, nepatirto. Turbūt neužtektų ir dienos visiems įspūdžiams ir nuotykiams išpasakoti.
Kaip čempionate sekėsi Lietuvos komandai? Su kokiomis nuotaikomis grįžote?
Pasaulio parasaparnių čempionate dalyvavo 148 (2 neatvyko) stipriausi pilotai iš 38 šalių. Mūsų Lietuvos komandą sudarė du pilotai. Aš, Tadas Grinevičius ir LSPSF viceprezidentas Robertas Pesliakas. Kadangi nei estai nei latviai neturėjo pakankamo reitingo dalyvauti tokio rango varžybose, mums teko atstovauti ne tik savo šalį, bet ir visą Pabaltijį. Kadangi, dauguma dalyvavusių komandų atvyko iš šalių kurios turi kalnus, bei puikų klimatą skraidymui, tai mums, atvykusiems iš plačiųjų lygumų, nebuvo lengva su jais varžytis. Malonu prisiminti, kada įpusėjus varžyboms vis dar pirmavome prieš Rusijos komandą, kurios sudėtyje buvo 5 pilotai, turintys modernesnę nei mūsų skraidymo įrangą. Džiaugiamės tuo, kad išlikome tarp šimto stipriausių ir ženkliai pagerinome 2013 metais vykusio Bulgarijoje Pasaulio parasparnių čempionato rezultatus. Bendroje įskaitoje užimtos 87 ir 91 vietos, komandinėje 24 vieta, tarp šalių iš lygumų 1 vieta. Taip pat, džiaugiamės iškovota pirmąja vieta tarp EN-D klasės parasparnių ir trečiąja tarp komandų, kurių sudėtyje buvo po du pilotus.
Nepažįstama tenykštė gamta turbūt nemažai įtakojo pasirodymų rezultatus. Ar lengva buvo „pažaboti“ svetimus vėjus?
Kiekvienoje šalyje vėjai vis kitokie. Vietovėje kur vyko šis čempionatas, po pietų per kalnus pradėdavo pūsti Ramiojo vandenyno brizas, dėl to smarkiai didėdavo turbulencija. Atsižvelgiant į tai, varžybų užduotys atitinkamai turėdavo būti planuojamos taip, kad skraidymai būtų kuo saugesni. Nežiūrint į tai, jog pilotų saugumui buvo sutelktas didžiulis dėmesys, per varžybas įvyko keli incidentai. Laimei, rimtų traumų pilotai nepatyrė, mat juos gelbėjo laiku panaudoti ir išskleisti atsarginiai parašiutai.
Tokio lygio pasauliniai čempionatai dovanoja ne tik dalyvavimo ir pergalių džiaugsmą, bet ir daug neįkainuojamos patirties – kokia ji?
Skristi viename spiečiuje kartu su 147 stipriausiais pasaulio parasparnių pilotais yra neapsakomas jausmas. Mažiausia orlaivio valdymo klaida, neapgalvotai užgaištos sekundės, ar neteisingai pasirinkta skridimo taktika gali negrįžtamai sugadinti net ir patį geriausią rezultatą. Manau, šioje vietoje labai tinka posakis -„protingi mokosi iš kitų klaidų“.
Pasidalinkite ateities planais.
Artėja pavasaris. Su atgimstančia gamta įsibėgės ir skraidymų sezonas Lietuvoje. Tikiuosi po žiemos sportinės ambicijos neišblės ir pavyks atrasti laiko savęs tobulinimui. Turiu minčių pradėti vykdyti pramoginius skrydžius dviviečiu parasparniu virš Sartų regioninio parko. O galbūt atsiras norinčių išmokti skristi..?
Po įtempto varžymosi svetur, sugrįžus namo į Zarasų kraštą, apėmė nuostabus jausmas. Supratau, jog grįžau šalia tų žmonių, be kurių pagalbos ir pritarimo ši garbinga misija būtų neįvykusi. Dėkoju visiems mane palaikiusiems!
Tadas Grinevičius
