Akvarelininkų plenero Antazavėje dalyvių kūrybos paroda

Rugpjūčio 2 d. Antazavės dvare atidaryta akvarelininkų plenero Antazavėje dalyvių darbų paroda.

Plenere dalyvavo ir kūrinius eksponuoja: Jolanta Ābele (Jekabpilis, Latvija), Voldemaras Barakauskas (Šiauliai, Lietuva), Valerija Medelinskienė (Kaunas, Lietuva), Eugenijus Nalevaika (Kaunas, Lietuva), Jovita Nalevaikienė (Kaunas, Lietuva), Jurga Sidabrienė (Vilnius, Lietuva), Daiva Šlajienė (Kaunas, Lietuva), Alvydas Stauskas kuratorius (Dusetos, Lietuva).

Plenero ir parodos kuratorius, Kultūros centro dailės galerijos direktorius, dailininkas, plenero dalyvis Alvydas Stauskas atidarydamas parodą priminė, kad būtent nuo akvarelės plenerų prasidėjo jau virš 20 metų trunkantis jo kuruojamas dailės plenerų organizavimas Zarasų krašte.

Į susitikimą su dailininkais atėję žiūrovai klausėsi dailininkų įspūdžių, domėjosi akvarelės technikos paslaptimis, uždavinėjo klausimus autoriams ir smalsiai apžiūrinėjo parodą. Kiekvienas parodos dalyvis joje eksponuoja po du darbus.

Ežerai ir jų akys

„Kone kiekvienąkart turiu pasitikrinti žodyne kaip reikia taisyklingai kirčiuoti pavadinimą Antazavė (2  kirčiuotė, tvirtagalė antra a – Antãzavė), bet niekuomet nekyla abejonių dėl kitų akcentų šioje vietovėje ir jos apylinkėse: nenaudojant vinių pastatyta Dievo Apvaizdos bažnyčia, miškai, ežerai, šilai, visus karus ir partizanų kovas menančios mūšių vietos, anuomet Lauryno Gucevičiaus projektuoto dvaro rūmai, netolies prieš keletą metų įkurtas „Šviesių žmonių parkelis“ ir, žinoma, Zalvės ežeras. Jis čia bene ir bus svarbiausiuoju. Kodėl? Nes kažkada suteikė kaimeliui vardą, mat sėliškai, šiaurės rytų aukštaičiams būdinga tarme (vartojant priešdėlis anta- ir ežero šaknį zalv-) vietovė vadinta Untazalve (arba Antazalve). Kas gi ta zalvė? Sėliai taip apibūdindavo spalvą, sakytumei želvas, žalias, žalsvas.

O dabar pakelkite akis nuo šio aprašymo ir pasidairykite po ekspoziciją.

Ar jau spėjote čia pristatomuose paveiksluose atrasti bent keletą mano ką tik paminėtų akcentų – bažnyčia, dvaras ir jo rožynas, šilai, ir žinoma, ežeras. Jis čia yra kiekviename paveiksle. Jei ne savo mėliu ir žalsvumu, tai kaip vienas iš akvarelei būtinų komponentų – vanduo – tikrai!

Puikioje Antazavės aplinkoje savaitę kūrę aštuoni menininkai iš Lietuvos ir Latvijos žiūrovų akims dovanoja po keletą per šias dienas  nutapytų paveikslų. Jolanta Ābele iš Jekabpilio (Latvija), kauniečiai Valerija Medelinskienė, Eugenijus ir Jovita Nalevaikos, Daiva Šlajienė, vilnietė Jurga Sidabrienė, šiaulietis Voldemaras Barakauskas ir plenero kuratorius dusetiškis Alvydas Stauskas ne pirmą kartą susitinka panašiose kūrybinėse stovyklose. Tačiau kiekvieną kartą kūrybos rezultatas, net ir drauge būnant tose pačiose vietose – vis kitoks. Tam turi įtakos daugybė veiksnių: bendra atmosfera, sveikata ir savijauta, oras, kartais – net ir politinės (ne)nuotaikos. Tačiau akvarelė turi ypatingų galių. Vanduo nuplauna, transformuoja, apvalo ir atskiedžia, bet kokie sunkumai ištirpsta, tėkmės ir profesionalų valdomo teptuko paveiktas pigmentas nuslysta popieriaus paviršiumi, palikdamas gilesnius arba švelnius pėdsakus. Vėl pasidairykite…. Matote? Žalsvos ežero akys, rūkas, lelijos, po lietaus šviesėjantis horizontas, bažnyčios siluetas, rodos, net rožių kvapas skleidžiasi iš paslaptinga gelme švytinčių spalvotų (prieš savaitę buvusių baltų) akvarelės lakštų… Gali būti, kai nuo kai kurių paveikslų teks atsitraukti toliau, kad pamatytumėt visą vaizdą, iš arti atrodantį tarsi mozaika. Gali būti, kad prie kai kurių paveikslų reikės prieiti labai arti, kad suskaičiuotumėte, kiek akių turi ežero paviršius. O gal ne ežero… Kai kurių paveikslų toliai ir gelmės tokie, kad juos beklaidžiodami tikrai atrasite sau netikėtų vingių, linijų ir įspūdžių. Taip keliauja ir menininko mintys. Plenerų įspūdžiai, patirtys, nuotaikos ir greiti eskizai „susiguli“, nusistovi ir vėliau išsilieja vis kituose paveiksluose, keliauja į naujas vietas, susipindami į sunkiai nupasakojamą spalvų ir emocijų žaismę, kurią reikia pamatyti ir pajusti, nes žodžiais aprašyti dažnai būna sudėtinga. Tiesa, būnant Antazavėje dar verta atsiminti ir bebaimės kovotojos Emilijos Pliaterytės gyvenimą bei veiklą. Gal jos dvasios įkvėpti ir jos žvilgsnio lydimi ir jūs tapsite įkvėpti veikti? Ką veikti? Kiekvienam savo… Juk kartais svarbiausiu yra pirmasis žingsnis. Pirma drąsi mintis – siekis pamėginti. Galbūt šį kartą tai gali būti akvarelė… Jūsų rankose. Arba paprasčiausiai – paveikslas, po parodos iškeliavęs į jūsų namus.  Pamėginkite!“

Plenero Antazavėje dalyvė menotyrininkė Jovita Nalevaikienė

V. Visockienės nuotr.