Angelės Viburytės – Braknienės kūrybos paroda

„Išnyksiu kaip rūkas, blaškomas vėjo,
Išblėsiu kaip laužo gęstanti ugnis.
Išeisiu palikdama gimtus namus.
Ar mane dar kas nors prisimins?
Nors liepos vėl žaliuos prie kelio…
Bijūnų rasoti žiedai svirs…
Manęs nebus, o gyvenimas eis…

Tik mane, ar kas nors prisimins?“ – savo prisiminimuose rašė Angelė Viburytė – Braknienė 2019 m.
išleistoje prisiminimų knygoje ,,Gyvenimo pragiedruliai”.
Pirmas oficialus renginys Kazimiero Būgos muziejaus Dusetų informaciniame centre spalio 21 d. buvo
skirtas Dusetų šviesuolės, poetės, rašytojos, tautodailininkės Angelės Viburytės – Braknienės
(1924–2021) gyvenimo ir kūrybos 100 – iui. Prisiminimų popietę labai šiltai ir jautriai vedė Dusetų
informacinio centro muziejininkė Dalia Vaitukaitienė.
Prisiminti, pagerbti, pasidalinti istorijomis apie ilgą, kūrybingą, aktyvų ir dvasiniais turtais pripildytą
A. Viburytės – Braknienės gyvenimą atvyko jos dukros, artimieji, Dusetų seniūnas Darius
Steponavičius, Zarasų krašto muziejus direktorius Arvydas Veikšra ir kolegos, Dusetų Švč. Trejybės
bažnyčios klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, zakristijonas Modestas Stipinas, Dusetų
literatų klubo ,,Atgaiva” bendražygės, Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka
pirmininkė Aldona Žiliukienė ir kt.
Maža Dusetų informacijos centro erdvė virpėjo nuo paveiksluose užfiksuotų šviesių ir spalvingų
tėviškės vaizdų, ne vienas braukė ašarą nuo skaitovės Laimos Gorpinič perskaitytos jautrios ištraukos
iš penktosios autorės knygos „Gyvenimas be pagražinimų“, Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ narės
Rimtautės Jakaitienės skaitomo eilėraščio ir artimųjų papasakotų prisiminimų. Klebonas kan. S.
Krumpliauskas pasidalino akimirkomis iš netolimos praeities – papasakojo smagių istorijų, kurių ne
viena nutiko bendraujant su Angele, nestokojusia išminties ir puikaus humoro jausmo… Dar ilgai
netilo jaukūs pašnekesiai, prisiminimai, vaišintasi gardžiu meduoliu, Angelės dukrų iškeptu pagal
Mamos receptą, ir, be abejo, atidžiai apžiūrėti visi Angelės tapybos darbai, asmeniniai daiktai,
knygos, rankdarbiai – viskas išsaugota, prižiūrėta, viskas puikiai išeksponuota.
Po renginio pakalbinta Angelės dukra Julija Zamauskienė mielai sutiko pasidalinti prisiminimais apie
Tėvelius, savo vaikystę…

Kokie jūsų, dukrų, patys smagiausi prisiminimai iš vaikystės, jaunystės…

Smagiausi ir įsimintiniausi prisiminimai būna apie Mamą, nes ji lydi mus per gyvenimą nuo pat lopšio – paguosdama, patardama, užjausdama. Moko gyvenimiškos išminties, kad užaugę būtume
vertinamos, kaip moterys, žmonos, motinos, nes tai yra kraitis gyvenimui. Mokino kaip gyvenime
skirti gėrį nuo blogio, pasirinkti draugus. Mokino visų darbų kuriuos pati mokėjo, sakydavo: ką
išmoksit, ant pečių nereikės nešioti.

Gal yra koks nutikimas, labiausiai yra įsirėžęs atmintin?

Įsimintiniausias įvykis nutiko 1957m birželio 29 d. Važiuojam su mama į Šv. Petro atlaidus Dusetų
bažnyčioje. Širmutė ristele lekia, mes sėdim vežime ant pasėdo. Aš gražiai aprengta su melsvu
paltuku ,kad nesudulkėtų susukta į gėlėtą didelę skarą, kylam į kalniuką prie Avižių mokyklos. Tik
girdim motociklas atbirbia. Mama pasuka širmutę į griovio kraštą, kad būtų lengviau prasilenkti. Ir
prasilenkiant širmutė pasibaido, šoka per griovį, matau krentančią Mamą į kelio dulkes, iš paskos
krentu ir aš, bet pakimbu ant ienos – skara užkliūna. Daugiau nieko neprisimenu. Atsigaunu ant kelio
gulinti dulkėse prie mamos tėviškės, Mama klykia nesavu balsu, nes nukritau po ratais ir visi keturi
ratai pervažiavo mane, tik, laimei, niekas nelūžo. Nubrozdinimus gydėmės ilgai, o mane kalbėti
mokino iš naujo. Mama dėkojo Dievui, kad viskas laimingai baigėsi.

Kaip jus auklėjo tėvai?

Tėvai mus auklėjo griežtai, nes nebuvo galima ginčytis, atsikalbėti, kiekvienai buvo paskirstyti darbai.
Jie dirbo kolūkyje, grįžus namo dar darbas darbą vijo, dirbo daug ir sunkiai. Saulei tekant kėlėsi , o
nusileidus ilsėtis ėjo.

Tėvelis – kokie prisiminimai apie jį, kaip sutardavo jūsų tėvai, ar nebuvo kliūtis toks amžiaus
skirtumas…

Tėvelis buvo darbštus, pareigingas, nagingas stalius, vienintelis apylinkėje statė kirsto medžio namus.
Tėvelių amžiaus skirtumas buvo 18 metų, bet buvo gimę tą pačią lapkričio 15 dieną. Tėtis buvo be
galo ramaus būdo , bet neteisybės nemėgo, o mama visada linksma, ir smagaus būdo, ir kur tik ėjo
visada dainavo. Iš kurios pusės girdėjosi daina, žinojom, iš ten pareis Mama. Pykčių, barnių šeimoje
nebuvo, jei ir išsiskirdavo nuomonės, tai trumpam. Mama sakydavo: nėra namų be dūmų, bet savi
dūmai akių negraužia. Savų namų nesutarimų aplinkiniams žinoti nebūtina. Amžiaus skirtumo
nesimatė, nes tėvelis visada buvo pasitempęs, į svečius ar bažnyčią su kostiumu su šlipsu eidavo.
Namuose ir prie ūkio darbų visada švariais drabužiais, nes Mama sakydavo: vyras yra žmonos
veidrodis, jei juoksis, tai ne iš vyro, o žmonos.

Ar pasirinkote menines, kūrybines specialybes ar tiksliuosius mokslus? O gal kūryba – tiesiog
hobis?

Pasirinkome specialybes ne pagal Mamą. Kūrybingos esam, bet tokių sugebėjimų kaip mamos
nepaveldėjome, o ir nebuvo būtinumo, nes gyvenimas šviesėjo, keitėsi laikai. Elvyra pasirinko
pedagoginį darbą, Audronė kulinariją. Aš pasirinkau mediciną, nors save realizavau įvairiose veiklose,
nes iš mamos paveldėjau kalbos meną, organizacinius sugebėjimus, vedu renginius, rašau straipsnius
į spaudą, scenarijus renginiams.

Jūsų Mama buvo įvairiapusiška asmenybė – kokie pomėgiai dar buvo jos gyvenime, be tų
pagrindinių, kuriuos gerai žinome – audimas, rašymas, tapyba…

Be jau visiems žinomų Mamos gebėjimų, ji buvo bitininkė – turėjo keturias bičių šeimas, suko medų,
rinko pikį, žiedadulkes. Nors bitutės ir skaudžiai sugeldavo, ant jų nepykdavo, tik sakydavo:
„senatvėje reumatu nesirgsiu“. Lipdė skulptūras iš betono. Jos sode Dusetose po krūmais tupėjo
zuikiai, puikavosi musmirės, baravykai, gėlyne „vaikščiojo“ gandrai. Neišmesdavo nei vienos
senienos, o ją prikeldavo naujam gyvenimui, suteikdama naują prasmę. Švenčių proga gamino alų,
žinojo visą gamybos technologiją ir jos alus buvo vien puta, kurį gėrė net vaikai. Buvo puiki
šeimininkė – ruošė šermenis, vestuves, krikštynas. Sugebėjo išmėsinėti paršiuką, ėriuką, veršiuką.
Mokėjo siūti. Siuvo sukneles, paltus, palaidines, net ir vyriškas kepures, vadinamus kaškietus, vėlė
veltinius, ir vis audė, nes staklės iš kambario neišeidavo. Ką tik darė, viską su meile, todėl ir sekėsi,
nes gabumus, išmanumą buvo paveldėjusi iš savo Mamos. Visada sakydavo, kad tikra moteris turi mokėti viską kas reikalinga gyvenime, nes ji laiko tris namų kertes, o vyras tik vieną. Vertino knygas,
nes jos veda į pasaulio pažinimą. Pirma jos įsigyta knyga tai buvo „Dėdės Tomo trobelė“, kurioje
aprašomas vergų gyvenimas. Ją skaitė keletą sykių ir vis verkė. Ir dabar išleidus jos penktąją knygą
„Gyvenimas be pagražinimų“ aš supratau – ji verkė, nes jos šeimos ir vergų gyvenimai mažai kuo
skyrėsi. Kas Mamos atmintyje išliko, ji įamžino paveiksluose, nes tėviškės gamta, laukai buvo jai
brangiausi. Labiausiai Mama vertino mokslą, ko tėvai negalėjo suteikti, nors buvo begalinių gabumų.

Kas padėjo Mamai sulaukti tokio garbaus amžiaus – juk ne vien genai tą lemia..?

Garbaus amžiaus padėjo sulaukti ne tik genai, bet ir geros emocijos, daina, su kuria per gyvenimą
ėjo, darbas, nes daug ir sunkiai dirbo, išgyvenimai, nes jie grūdino. Su saule kėlėsi, o leidžiantis jai ėjo
ilsėtis. Sakydavo: saulė teka, pabudai ir kelkis, jei su saule nekelsi, diena bus sunki, nes mes
priklausomi nuo gamtos. Ji mums buvo MAMA ,o anūkams ir proanūkiams MAMULĖ. Senu nevadink
nei pats savęs, nei leiskis ,kad kiti tave vadintų, tuomet ir nesensi.

Kaip ji vertino šiuolaikines technologijas?

Į savo gyvenimą Mama įsileisdavo ir šiuolaikines technologijas. Būdama garbaus amžiaus baigė
kompiuterinio raštingumo kursus. Žinoma, ne viskas buvo priimtina, nes be daug ko galima buvo
išgyventi, ko išmokė ilgas ir sudėtingas gyvenimas.

Ką pasakytumėt Mamai jos Jubiliejaus proga…?

Neeilinio 100 metų jubiliejaus proga linkėtume, kad dar ilgai apkabinti artimus galėtų, Kalėdų ir
Velykų rytą stalą dengtų balta linine drobule, mūsų visų laukdama, dalytųsi savo sukaupta patirtim ir
išmintimi…

Ačiū!

V. Visockienė