Artėjant užgavėnėms svarstyta, ką reiks varyti, kai žiemos nėra, bet išradingi visada ras „atpirkimo ožį“ – tad šiemet varyta įsismelkusi iki kaulų smegenų tamsa, o taip pat visokie piktumai, pavydumai, liūdesiai ir kitokios žmogaus dūšios apraiškos, kurių verta atsikratyti. Užgavėnės tam pats tinkamiausias metas – per jas viskas (na beveik) galima ir įmanoma! Tad vasario 25 d. Dusetose su šluotomis lakstė ir dainomis, magija bei šposais visus negerumus naikino raganos, velniai ir kiti neaiškūs padarai. Blaivaus proto skaitytojas paklaus, kaip tai įmanoma, kad geriems darbams susitelkė blogos reputacijos jėgos? Matyt, jos irgi kartais tampa politinėmis perbėgėlėmis, nors vienai dienai. O gal čia koks artėjančių rinkimų triukas, nežinia.

„O gal Tėvynę reikia visą laiką / Lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“ (Just. Marcinkevičius)

Prieš beveik šimtą metų pasirašytame valstybės atkūrimo akte šalį atstatanti Lietuvos Taryba pabrėžė, kad atkuriama valstybė nėra nauja, o tik seno valstybingumo tąsa. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos valstybės istorija yra kuriama daugiau nei 1000 metų. Tuo skiriamės nuo kaimyninių Latvijos ir Estijos, kurios 2008 m. minėjo savo valstybių įkūrimo šimtmetį. Galime pagrįstai didžiuotis, jog prieš šimtą metų pirmieji ir vieninteliai Baltijos šalyse atkūrėme demokratine santvarka besiremiančią nepriklausomą valstybę.