„Vietinių ūkininkų pagalba, radau slėnį, kurio centre sodyba, aplink nereali gamta, atokiau nuo miestelio. Ideali vieta žmogui, mėgstančiam ramybę, gamtą, bei planuojančiam veisti stambius keturkojus gyvūnus. Po įkurtuvių, supratau, kad slėnyje mes ne vienos. Jo pakrašty gyvena lapė! Ženklų buvo dar besikuriant, bet įsikūrus jie vis stiprėjo ir jie nebuvo svetingi. Lapė visaip kaip stengėsi mus įbauginti, kad, neapsikentę jos, mes išsinešdintume iš jos, eilę metų buvusio ramybės oaze, kampelio. Kaip gi ji tai darė?
Ogi labai paprastai, labai lapiškai – klykė įvairiausiais balsais kasnakt po langais, o mes, užuot miegoję, lindėjom wikipedijoj ir youtube, besiaiškindamos, kas gi čia taip kraupiai rėkia naktyje. Ar tikrai ne vilkolakis iš siaubo mistinių trilerių. Negana to, mano užkasti jos urvai per naktį vėl būdavo atkasti, su bonusais vis įvairesnėse vietose. Negana to, kasryt rasdavau kieme primėtyta lapės puotos likučių – gervių, suopių, ančių liekanų ir…kaimyno avių bandos naujagimių ėriukų kūnelių be galvų. Ir visa tai visada buvo išdėliota taip, kad aš pamatyčiau…“ Iš internetinio Lapės Aurelijos dienoraščio.
Netoli nuo Dusetų, Brogiškių kaime, yra erdvi sodyba, kurioje jau keletą metų šeimininkauja Aurelija Pašvenskaitė su dukromis dvynukėmis Vilte ir Migle. Neeilinė tai sodyba, kaip ir jos šeimininkės, kaip ir didžiulis būrys jų augintinių, kaip ir gražuolė lapė, iš šono slapta ir smalsiai stebinti, kas vyksta jos, lapės, buvusioje sodyboje. Keliai į Lapės slėnio sodybą atviri visais metų laikais visiems, norintiems pabūti gamtoje, pajodinėti su žirgais, paglostyti aveles ar ožkytes. Tad ir lankosi mielai čia ne tik vaikai, bet ir suaugę. Sodyboje vyksta edukacijos vaikams, kurių metu jie daug sužino apie gyvūnų veisles, kilmę, įpročius, išmoksta pamilti visas gyvybės formas, nes sužino, kad visos jos yra lygiavertės ir svarbios mūsų Žemei.
Aurelija ir jos dukros edukacinę veiklą vykdo ir kitokiais būdais. Miglė ir Viltė su poni arkliukais – nuolatinės įvairių švenčių Dusetose dalyvės jau daug metų, netgi tapusios savotišku jų simboliu. Jos mielai pasakoja apie savo žirgelius, kviečia vaikus jais pajodinėti. Dažnam vaikui tai būna pirmoji artima pažintis su arkliuku, nes jie katastrofiškai išnyko iš mūsų kasdienybės. Pati Aurelija turi FB puslapį „Lapės slėnis AVM“, kuriame ji rašo apie savo ūkio džiaugsmus ir rūpesčius, atradimus ir smagius nuotykius. Ne tik rašo, bet ir kelia nuotraukas ar vaizdo įrašus. Tokiu būdu daugybė žmonių turi galimybę stebėti, kaip laigo augantys kumeliukai, kokių išdaigų prikrečia ožkos ar avys, net kaip ritasi iš kiaušinių viščiukai. Galima pamatyti ir įžymiąją slėnio Lapę, dažnai ateinančią pasiimti duoklės iš savo „nuomininkų“.
Kaip nutiko, kad Kauną iškeitėte į Dusetas?
Taip, esu kaunietė. Baigus veterinarijos akademiją (dabar LSMU VA), ilgus metus dirbau smulkiųjų gyvūnų klinikose Kaune. Bet mano hobis ir pašaukimas žirgai. Nuo pat vaikystės. Taigi taip ir pašaukė jie mane. Keletą metų dirbus ir laikius nuosavus žirgus pakaunės žirgynuose, 2011 m. atvykau į Sartų žirgyną. Čia įsidarbino dukrų tėtis, taigi kaip ir nutiesė tiltą būtent į šį kraštą. Įsidarbinau ir aš Sartų žirgyne. Labai patiko čionykštė gamta ir po darbo sutarties nutraukimo žirgyne pasilikau Dusetų krašte.
Kada į jūsų gyvenimą atėjo Žirgas?
Žirgai mane ir dukrų tėtį lydėjo nuo vaikystės. Iš kur ta trauka žirgams – paaiškinti sunku. Mano tėtis ir mama niekaip nesusiję su žirgais žmonės. Močiute ilgą laiką gyveno kaime ir nuomodavo darbinį arkliuką. Aš vasaras leisdavau kaime ir arkliukas buvo šventė. Paauglystėje susidomėjau žirginiu sportu ir lankiau jojimo būrelį Marvos žirgyne, Kaune. Pirmųjų trenerių nevardinsiu, nes tai jau šviesios atminties žmonės. Žirginiai žmonės susiranda lygiai tokius pačius, nes visą laisvalaikį skiria žirgams. Žirgai vienija tokius pat fanatikus. Na, o dukros, kai tėvai abu žirgų fanatikai, tai kaip ir natūraliai tą meilę žirgams atsinešė nuo gimimo. Naivu tikėtis, kad vaikas bus balerina, kai auga žirginėje aplinkoje. Sportuoti jos pradėjo labai anksti. Pirmas užsėdimas ant žirgo buvo 6 mėnesių amžiaus, tėčio glėbyje, o savarankiškai ėmė jodinėti nuo 3 metų amžiaus. Pirmieji žirgeliai buvo Šetlando poniukai. Meilė žirgams, darbštumas, įgimtas gabumas šiai sporto šakai lėmė, kad nuo 6 metukų pradėjo startuoti oficialiose žirgų konkuro varžybose ir nuo to laiko, bėgant metams, tapo daugkartinėmis žirgų konkuro jojant mažaisiais poniais čempionėmis, nugalėtojomis ir prizininkėmis. Prizines vietas „šlavė“ ir persėdę ant didesnių sportinių žirgų. Taip, tai šeimos tradicija. Įsirašėm i žirgininkų dinastijų sąrašą.
Jūsų ūkio pavadinimas tikrai neeilinis, poetiškas…
Lapės slėnis AVM – pilnas mano ūkio pavadinimas. Kodėl jis toks? Labai žemiška, poezijos ne tiek ir daug. Prieš man įsigyjant ši slėni, sodyba ir kiemas 5 metus priklausė lapei. Taip taip, paprastai rudajai lapei. Žmonės čia tiek laiko negyveno, taigi ji kūrė čia savo ramų pasaulį ir savo planus. Atsikrausčius mums, buvo visko. Lapė nenorėjo būti trikdoma, taigi visaip bandė mus išguiti – klykė naktimis, mėtė kieme grobio išėdas. Jau buvo minčių kviesti medžiotojus… Bet aš be išimčių myliu visą gamtą su visais jos gyvais sutvėrimais. Pabandžiau su lape sugyventi ir man pavyko. Tiesa, duoklę ji iš manęs pasiima kasmet, bet ne tokia didelę. O mes turim galimybe stebėti jos gyvenimą, džiaugtis lapiukais. Na, o AVM – tai pirmos mūsų trijulės vardų raidės – Aurelija, Viltė ir Miglė, nes šeimų verslai pavadinimuose paprastai žymimi šeimos inicialais. Tiek tos poezijos…
Esate įkūrusi Baltijos Luzitanų veislės žirgų augintojų asociaciją. Kaip sekasi auginti Lietuvoje šios unikalios portugališkos veislės žirgus?
Nesu pirmoji, įvežusi Portugalijos nacionalinę veislę į Lietuvą, bet pirmoji juos veisianti. Mano kukli trijulė (eržilas ir dvi kumelės), kad ir kaip galimai ne šiuolaikiškai pagal „google“ laikoma (juokiasi), bet gyva, sveika, laiminga ir duoda gražius palikuonis. Ši veislė ne kiekvienam. Tai žirgas, kuris bus su tavim vienis, atsiskleis visa savo esybe, jei sugebėsi prisiliest prie jo dvasios. Priešingu atveju, turėsi gyvą bėdą ir kaltinsi visą pasaulį. Šiai veislei 25 000 metų, kai tuo tarpu mūsų nacionaliniam pasididžiavimui Žemaitukui viso labo 600 metu. Taigi, savaime aišku, kad prie Luzitano reikia prieiti labai pagarbiai, atsargiai, kantriai, paminant daug iki to mums įprastų žirgininkystės teorijų bei praktikų. Tokios veislės yra labai stiprios, bet ir labai trapios, labai pažeidžiamos, ypač jei neranda sielos ryšio su savo žmogumi. Jei ryšys užsimezga, Luzitanas viską padarys už tave ir bus stebėtinai lengva, nes ne tu stengsiesi žirgą palaužti, o žirgas stengsis tau įtikti. Kaip mėgstu sakyti – jei tiki stebuklais, pamatysi Luzitaną, jei ne – nešvaistyk pinigų, nervų, sveikatos, nes matysi tik įprastą žirgą (tiksliau, gerokai bjauresnį – pavojingą išsišokėlį).
Norėdama populiarinti šią veislę, įkūriau asociaciją. Ji vienija bendraminčius ir tiesia kelius į žirgų kilmės šalį. Šiais metais bus vykdomas mano žirgų licencijavimas (vertinimas), kurį vykdys teisėjai iš Portugalijos. Vertinimai reikalingi, kad Lietuvoje auginamų Luzitanų palikuonys gautų veislės pasus. Taip pat vykdoma šviečiamoji, veislės populiarinimo veikla. Mano ūkyje gimė du Luzitanų veislės kumeliukai, gražūs ir perspektyvūs. Juos matydama, supratau, kad daug dalykų yra ir buvo ne veltui. Su tėvais žirgais ne tik dalyvaujama veisimo programoje, bet ir konkūro varžybose su jais labai sėkmingai startuoja mano dukros. Tai šeimos žirgai ir jais esam labai patenkintos.
Kokius dar gyvūnus auginate?
Šiuo metu ūkyje turime 12 veislinių sportinių žirgų, du ponius. Yra Luzitanai, Švedų šiltakraujai, Grynakraujai jojamieji, Lietuvos jojamieji, Baltijos Hanoveris, Oldenburger Springpfierde, Šetlando poni. Taip pat laikome 12 ožkų (Anglo Nubian veislės), 13 avių (Lietuvos genofondinės šiurkščiavilnės), 5 šunis ir didelį būrį paukščių – įvairių veislių dedekles vištas, rusų pasididžiavimą Cholmogorų veislės žąsis, pulkelį įvairių ančių, afrikines perlines vištas (patarškas). Kieme išdidžiai sukiojasi povas, kuriam šiemet surasta povė.
Ar planuojate ūkį plėsti?
Plėstis, kaip ir susitraukti, reiškia pulsuoti. Tai ir pulsuojam. Visgi reikia suprasti, kad turim reikalų su gyvybe. Yra gimimų, yra netekčių. Gyvenimo ratas sukasi. Kasmet turim kumeliukų ir kitų gyvūnų prieauglio, perinam naminius paukščius. Visada laikau ranką ant naujovių pulso, visada ieškom galimybės plėtrai, modernizavimui, nes tai pirmiausiai susiję su gyvūnų gerovės lygio kėlimu.
Kas paskatino dalyvauti per visą Lietuvą nuvilnijusioje Žalių kryžių akcijoje?
Žalio kryžiaus akcijoje solidarizavomės su smulkiaisiais ūkiais. Tos pačios bėdos, ta pati vargo vakarienė, kai nori galvą kelt ir kaskart gauni per ją. Tai tiesiogiai orientuota į plėtros programas, kurios smulkiesiems numatytos vos kartą, o jei dar pretenduoji, tektų keisti ūkio profilį. Kaip man buvo pasiūlyta: „Dabar jau plėstis galite tik kita kryptimi, pvz. produkcijos perdirbimas“. Mhm, įdomu, kaip tai atrodytų žirgininkystės ūkyje, ką čia reiktų perdirbti? Čia protinga tik plėtra, inovacijų diegimas, artėjimas prie užsienio kokybės, ko, deja, pasiekti be paramos nepavyktų niekaip. Taip jau surėdė kažkas įstatymus. Tai va ir išreiškė mano ūkis tą murkdymą, įsiliedamas į Lietuvos ūkininkų problemų viešinimo akciją.
Veislinėje žirgininkystėje, kas yra mano ūkio kryptis, yra tik vienas planas – kuo kokybiškesni kumeliukai, ateities sportiniai žirgai, o su jais susijęs žirginio sporto kokybės kėlimas, Lietuvos veislines žirgininkystės puoselėjimas ir garsinimas. O va čia niekada nebūna ramu. Visada bangomis. Tai pakilimai, tai nuosmukiai. Visgi šių gyvūnų veislininkystė, kaip ir sportas, yra brangus malonumas. Investicijos milžiniškos, daug rizikų, o atsiperkamumas kažkada… Gal daugiau fanatizmas, liga, noras išveisti tą tobulą žirgą.
Galbūt dukros ateityje perims jūsų verslą ir ūkį?
Dukroms šiais metais 15. Jos ūkio siela, širdis, pagrindinė motyvacija ir pagalbininkės. Realiai, tai jos tikrosios ūkio šeimininkės. Kol kas mokinės. Kaip bus toliau – nežino niekas. Nesiimsiu prognozuoti ir aš. Mes gyvenam čia ir dabar. Kaip bus – pamatysim. Vis tiek kažkaip bus. Vienu neabejoju – jos tikrai išlaikys meilę žirgams.
Teko matyti puikių jūsų piešinių, vaizduojančių įvairius gyvūnus, bet daugiausia žirgus, kas ir suprantama…
Tapyba, tiksliau piešimas, yra vienas mano hobių. Galima švelniai talentu įvardinti. Piešti nesimokiau niekur. Tai iš širdies. Puiki regimoji atmintis suteikia galimybes ką matau, tą perteikti ant popieriaus, iki smulkiausių detalių. Mene tai vadinama realizmu. Šie piešiniai užburia, man tai puiki meditacija, vaistas, atgaiva, poilsis. Papildomas pinigėlis, bet labai retai, nes kai meno niekur nesimokai, jis eina lydimas mūzų. Kai mūzos nelanko, nekokie ir piešiniai gaunasi. Tai kad ir norėtųsi, komercijos iš to nėra ir nebus. Esu dalyvavusi su darbais keliose parodose, kelis pardavusi, pagrinde viską išdovanojau draugams ir mane gydžiusiems medikams.
Rašote ir įkvepiančias nuotaikingas istorijas iš jūsų ūkio gyvenimo, kuriose netrūksta šmaikštaus humoro ar subtilių pastebėjimų. Šios istorijos primena garsiojo gamtininko rašytojo D. Darelo pasakojimus. Gal visa tai kažkada suguls į knygą?
Rašau taip pat pagauta įkvėpimo. Jei reiktų specialiai – neparašyčiau. Apie knygą pagalvoju, bet ten laisvu formatu suguls būtent tai, kas išjausta, realiai patirta, matyta. Tokie lyg lapės užrašai. Kada – pasakyti tikrai negaliu. Ūkis praryja visą mano laiką.
Tačiau laisvalaikio vis tiek atsiranda, ką tada veikiate, be piešimo, rašymo…?
Nors, kaip ir minėjau, ūkis suryja didžiausią laiko dalį (nes ūkis tai ne tik darbas su šakėmis, bet ir tobulėjimas, žinios, kontaktai, bendravimas su viso pasaulio žirgu veisėjais ir t.t.), bet laisvalaikio tikrai pavyksta nutverti. Tada lekiam į kiną, pas draugus, kurie išsimėtę po visa Lietuvėlę, pas mamą ir kitus artimuosius į Kauną. Tik spėk lankyt ir kava gert. Tikrai nesam vienos. Šalia visada yra Angelas sargas ir tikrai nemažas būrys draugų bei kolegų.
Priimate lankytojus, vedate edukacijas, mokote jodinėti žirgais. Ar dažnai užsuka žmonės, norintys pabūti kartu su gyvūnais, pažinti, pasidžiaugti jais?
Kaip ir kiekvienas duris lankytojams atveriantis ūkis, nuolatiniu lankytojų srautu pasigirti negalim. Esam priklausomi ne tik nuo bendros šaliai ekonominės padėties, bet ir nuo gamtos sąlygų, gyvūnų būklių, asmeninių sveikatos būklių. Lankytojų srautai nenuspėjami. Džiaugiamės, kad jie gerokai padažnėja ir pagausėja vasaros mėnesiais. Šaltasis sezonas mūsų krašte – visiškas štilis. Lankytojus priimam su šypsena ir atvira širdimi. Suteikiam labai daug galimybių, potyrių, mokymų. Dalinamės patirtimi ir visa tai su meile. Žmonės tai jaučia, todėl blogų atsiliepimų nesam gavę. Arba nežinau apie juos. Šiais laikais visko pasitaiko, taip pat ir kalbų už nugaros, trolių, kurie net nebuvę ūkyje arba buvę, vedami kažkokių ligotų pavydo momentu visaip gali atsiliepti. Bet, kaip mėgstu sakyti, jei tau kalba už nugaros, vadinasi, esi priekyje. Kažko ypatingo mes ir nesiūlom – pašonėj neturim Niagaros krioklių, netiesiam raudono kilimo… Tiesiog parodom, kad Lietuvos kaimas dar gyvas, kad jame galima ir gera gyventi.
Turite idėją įkurti Lapės muziejų. Turbūt visi atvykstantys gali prisijungti prie šios gražios iniciatyvos ir atvežti dovanų suvenyrinių laputaičių?
Idėja įkurti Lapės muziejų gimė spontaniškai. Lietuvis vis dar neprarado gražaus tono ženklo keliaujant ne tik kažką parsivežti, bet ir nuvežti simboliškų dovanėlių. Lapės slėnis, mano pačios toteminis gyvūnas Lapė, jau kaip ir pasufleruoja, ką reiktų vežti dovanų, bet tai tikrai nebūtina. Lai išlieka gražiu tonu. Na, o iš suvežtų kursim muziejų. Kodėl gi ne – tokio muziejaus Lietuvoje dar nėra.
Ačiū už pokalbį. Iki susitikimo Lapės muziejuje!
Vilija Visockienė
Nuotraukos iš asmeninio A. Pašvenskaitės albumo
