Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena Antazavėje

Lapkričio 3 d., sekmadienį, Antazavės bažnyčia buvo papuošta neįprastai. Dingstį tam davė šią dieną minima šventojo Huberto, medžiotojų globėjo, šventė. Todėl akį traukė priešais altorių išstatyti įspūdingi elnio ragai (medžiotojo Nerijaus Mierkio trofėjus) ir dvi dailios šeškų iškamšos (medžiotojo Mindaugo Prakopimo trofėjai). Kaip pasakojo vienas iš šios šventės organizatorių, aktyvus parapijietis Valentinas Dainys, švęsti medžiotojų globėjo dieną paskatino parapijos klebonas kun. Stasys Tamulionis. Džiugu, kad ir medžiotojų tą sekmadienį susirinko gana gausiai – ne tik iš Antazavės, bet ir iš Avilių, Imbrado bei kitų aplinkinių kaimų. Klebonas aukojo šv. Mišias už medžiotojus ir jų šeimas, laimino juos pačius, jų darbus ir laimikį. Pamoksle kunigas pabrėžė, jog svarbu teisingas santykis su Dievo kūrinija, gamta – ne išnaudotojiškas, o tausojantis ir puoselėjantis.

Lietuvoje viduramžių šventasis Hubertas (655–727 m.) dar nėra plačiai žinomas, nors jo gyvenimas, anot legendų, tikrai įdomus. Kilmingos šeimos sūnus, mėgavęsis prabanga, puotomis ir valdžia, sykį šv. Kalėdų išvakarėse medžiodamas puikų elnią tarp jo ragų pamatė spindintį kryžių ir nuo tos akimirkos atsivertė į tikėjimą. Hubertas atsisakė aukštų titulų ir išėjo gyventi į Ardėnų miškus kaip atsiskyrėlis, tačiau kartu ir skelbė tikėjimą, vėliau tapo Maastrichto ir Lježo vyskupu, pastatė Lježe katedrą ir rūpinosi labdara.

Šv. Hubertas globoja ne tik medžiotojus, bet ir šaulius, mėsininkus. Jis laikomas gyvosios gamtos ir aplinkos globėju. Kitose šalyse tikima, kad šv. Huberto dieną pašventinta druska, duona ir vanduo saugo nuo šunų įkandimų ir pasiutligės. Šio šventojo simbolis – baltas elnias su krucifiksu tarp ragų.