Dailininkas apžvalgines parodas rengia kas penkerius metus, ir šis pastovumas padeda jam labiau susikaupti, susikoncentruoti į kūrybą, kuriai lieka gerokai mažiau laiko, nei norėtųsi – didžiąją jo dalį atima Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriaus pareigos. Vadovavimas šiam svarbiam mūsų regionui kultūros židiniui, kurio vienu iš pagrindinių iniciatorių ir buvo A. Stauskas, reikalauja daug pasišventimo ir kūrybiškumo. Parodų, kūrybinių plenerų organizavimas, dailės galerijos katalogų leidyba, renginiai, o kur dar administracinis darbas – tai nelengva ir atsakinga veikla. Tad dailei lieka plenerų laikas, kuomet menininkas atsiriboja nuo visų rūpesčių, nesibaigiančių darbų ir atsigriebia už visus metus. O grįžus iš plenerų kūrybos alkį padeda malšinti kita mūza – fotografija. Puikiai žinome A. Stausko ,,Vandens metamorfozių” ciklą, matome jį fiksuojantį visų Dusetose vykstančių renginių ir švenčių akimirkas, o šiemet Zarasų kraštotyros muziejuje turime progą pamatyti ir visai kitokią fotomenininko parodą – ,,Zarasų kraštas ir jo žmonės“.
Taiklus Dusetų galerijoje vykstančios parodos pavadinimas atspindi tiek menininko gyvenimo, tiek jo kūrybos esmę. „Mėgstu stebėti gamtą, būti joje, betarpiškai bendraujant su aplinka. Jaučiu ilgesį lietuviškam peizažui, nykstančių kaimų sodyboms, todėl mano darbuose beveik nėra miesto vaizdų ar šiandieninės civilizacijos ženklų. Stengiuosi savo paveiksluose sustabdyti laiką, užfiksuoti tai, ko jau rytoj nebeliks. Tapau be didelių „mandravojimų“, siekiu tikrumo, nuoširdumo…“, – kalbėjo A. Stauskas parodos atidarymo metu. Tam pritarė ir jo buvęs dailės mokytojas, o dabar kolega dailininkas R. Pučekas: „Alvydas nuo vaikystės itin jautriai žvelgė į gamtą, išsiskyrė iš kitų savotišku žvilgsniu į supančią aplinką, buvo kūrybingas ir toks liko visą gyvenimą – natūralus, be jokio dirbtinumo. Didelė vertybė eiti savo keliu, ieškant kūrybos grynuolių, švarinančių žmogaus dvasią. Dailėje yra daug viliojančių atradimų, eksperimentų, daug progų nuklysti ar netgi leistis nunešamiems gyvenimo verpetams tolyn nuo kūrybos, kaip nutiko ne vienam mano buvusiam mokiniui. Tad ypatingai džiugu dėl Alvydo. Jis ne tik atlaikė visas vienadienes pagundas, bet ir grįžęs į gimtąjį kraštą tvirtai čia suleido savo šaknis“.
Nostalgija gamtai, tėviškei, matyt, buvo užkoduota šio žmogaus dvasioje dar prieš jam gimstant. Beje, apie Alvydo gimimo dieną linksmais prisiminimais pasidalinęs Dusetų krašto garbės pilietis, rašytojas Donatas Čepukas „išdavė“ Elenos ir Petro Stauskų kaimyno pranašingus žodžius: „Šis vaikas, gimęs prieš lygiadienį, bus žymus žmogus“. Būsimam menininkui augant atokiame nuo pasaulio šurmulio Jaskoniškių kaime, nenumaldomai jame augo ir kūrybinis pradas. Jį ugdė ir supančios gamtos grožis, ir giminaičio, garsaus akvarelės meistro Petro Stausko pavyzdys, ir mokykliniais metais gautas sustiprintas dailės ugdymas bei dailės mokytojų A. Augučio ir R. Pučeko įtaka. Galiausiai šios patirtys tirštais dažų potėpiais sugulė drobėse, skaidriais dažais išsiliejo akvarelėse, paslaptingais pavidalais sustingo mistiškose ledo fotografijose. Anot menotyrininkų, „dailininkas savo kūryba kviečia apmąstyti ir išjausti kintantį supantį pasaulį, kuris praturtina mus stipriomis emocijomis – tai pievų, sodų žydėjimo, ežerų ir dangaus erdvių, medžių, vandens kalba. A. Stauskas vengia įmantrių poteksčių, gamtos grožį perteikia ramiais spalvų tonais, o harmoniją padeda kurti ramybe dvelkiantys siužetai.“
Toks pastovumas, nuoširdumas, atvirumas, stiprūs santykiai su gamta, o ypač aukštaitiškas šviesus liūdesys ir lyrizmas prikausto žiūrovų dėmesį prie A. Stausko paveikslų, sujaudina sielą. Ne vieno namus puošiantys jo paveikslai byloja, kad dailininko kūryba yra vertinama ir reikalinga. Jis ir pats tai mielai pripažįsta: „Kuriu darbus ne galerijoms, o žmonėms, pas juos dauguma ir iškeliauja, tai geriausia, kas meno kūriniams gali nutikti.“
Tad tegul bus šis jubiliejus kūrėjui tik trumpas atokvėpis prieš žengiant toliau tarnystės savo mūzoms ir gimtajam kraštui keliu. Keliu, vingiuojančiu tarp kalvelių, išdabintų žydinčiomis obelimis ir alyvomis, nubarstytu tėviškės sodo auksaspalviais lapais, nutviekstu kūrybine šviesa.
Keletas svarbiausių A. Stausko biografijos faktų:
Menininkas gimė 1965 m. kovo mėn. 15 d. Jaskoniškių kaime netoli Dusetų, Zarasų rajone. 1972–1983 m. mokėsi Dusetų Kazimiero Būgos sustiprinto dailės mokymo vidurinėje mokykloje. 1989 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1995 m. A. Stauskas yra Lietuvos meno galerininkų asociacijos narys, nuo 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2000 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 2009 m. – Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narys.
2004 m. A.Stauskas įvertintas Zarasų rajono meno ir kultūros premija, 2005 m. jam suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2008 m. menininkas Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi. Tais pačiais metais apdovanotas garbės medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui“, o 2009 m. pelnė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo Lietuvos šviesuolio skiriamą apdovanojimą.
Per 30 kūrybinės veiklos metų surengė apie 40 asmeninių parodų, dalyvavo daugiau kaip 100 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dalyvavo ir kūrė 22 Lietuvoje ir Latvijoje surengtuose pleneruose. Jo kūrinių yra įsigiję Rokiškio bei Zarasų krašto muziejai, Daugpilio miesto istorijos ir dailės muziejus, kolekcininkai ir meno mėgėjai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Norvegijos, Švedijos, kitų šalių.
Vilija Visockienė
