Kovo 11 – osios dieną minėjome ypatingai reikšmingą ir prasmingą visiems mums, lietuviams, sukaktį – Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį. Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva išdrįso pasipriešinti galingai okupacinei valstybei, ir jai pavyko – ne tik pati atgavo suverenitetą, bet ir kitas mažas valstybes paskatino žengti pirmuosius nelengvus žingsnius laisvės keliu. 25 metai žmogaus gyvenime – didelis jo gyvenimo tarpsnis, tuo tarpu valstybei tai tik maža laiko atkarpėlė, per kurią, net labai norint, neįmanoma pasiekti visko, kas buvo užsibrėžta, apie ką svajojo minios žmonių Baltijos kelyje ar Nepriklausomybės atkūrimo Akto pasirašymo dieną. Tačiau nepaisant įvairiausių vidinių ir išorinių kliūčių mūsų šalis juda pirmyn, ir šiandien turime kuo didžiuotis. Galbūt ne visi iki galo tai suvokiame, galbūt iš tiesų turi pasikeisti ištisa karta, kad pasikeistų ir valstybės piliečių mentalitetas, tačiau džiugu matyti, kad netrūksta pozityviai mąstančių žmonių, teisingai susivokiančių istorijos peripetijose. Tuo įsitikinome ir šią šventinę dieną, kai didelis būrys pakiliai nusiteikusių Dusetų seniūnijos ir parapijos žmonių rinkosi Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje. Čia visiems atėjusiems bendruomenės savanorės išdalino simbolines vėliavėles, o po kanauninko klebono Stanislovo Krumpliausko aukotų šv. Mišių buvo pašventinta ir didžioji trispalvė, kurią vėliau eisenos priešakyje į Nepriklausomybės aikštę iškilmingai nešė Kazimiero Būgos gimnazijos moksleiviai. Ši graži mūsų gerbiamo klebono pasiūlyta tradicija labai lengvai prigijo miestelyje, ir ji bus tęsiama per visas valstybines šventes. Žmonės Dusetų gatvėmis žygiavo su dainomis, mosuodami trispalvėmis ir turbūt neliko nė vieno abejingo tokiomis geromis emocijomis nuspalvintam reginiui.

Garbinga užduotis iškelti Lietuvos valstybės vėliavą prie Nepriklausomybės paminklo teko Kultūros centro Dusetų Dailės galerijos moterų choro vadovei Janinai Kaškauskienei ir parasparnininkui Tadui Grinevičiui. Šie abu žmonės, kiekvienas savo veiklos srityje, labai daug prisidėjo prie Dusetų vardo garsinimo ir Lietuvoje, ir pasaulyje, tuo dar kartą įrodydami, kad ir mažuose miesteliuose verda aktyvus ir įdomus gyvenimas. Po sugiedoto Lietuvos Respublikos himno šventės dalyvius pirmiausiai pasveikino Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, kuris nuoširdžiai padėkojo tiems, kurie visus šiuos 25 metus dirbo Tėvynės ir Dusetų krašto labui ir pasiekė nepaprastai gerų rezultatų, linkėjo geriausios kloties šeimose ir darbuose, o taip pat klestėjimo mūsų gimtinei.

Kazimiero Būgos gimnazijos moksleivė Justina Šinkūnaitė pasidalino mintimis, kaip jaunoji karta suvokia šią šventę: „Mes, mokiniai, gimėme jau laisvoje Lietuvoje, todėl mūsų mintys ir jausmai apie Tėvynę galbūt nėra labai brandūs, tačiau esu tikra, kad Lietuvoje daug patriotinio jaunimo, ir kad nors mes ir nepatyrėme svetimų šalių okupacinės priespaudos, bet turime puikių istorinių pavyzdžių, kaip turėtų elgtis tikras lietuvis – kalbu apie partizanus ir disidentus. Manau, kad esant reikalui jaunimas kovotų už savo šalį ir gintų ją. Kovo 11 – oji labai svarbi Lietuvos istorijai diena. Visi šiandien turėtų prisiminti žmones, paaukojusius savo gyvybę vardan to, kad mes dabar galėtume gyventi laisvoje Lietuvoje. Turėtume toliau stengtis kurti savo valstybę, nes tik nuo mūsų priklauso, kokioje valstybėje gyvens ateities kartos. Todėl linkiu visiems būti patriotiškais ir pilietiškais!“

Po įtaigiai nuskambėjusios Margaritos Simokaitytės atliktos dainos, jaunųjų gimnazisčių apie Tėvynę skaitomų poezijos posmų, savo mylimus parapijiečius sveikino ir laimino klebonas kan. S. Krumpliauskas : „Kaip virš Nepriklausomybės paminklo nušvito saulė, taip tegul vilties spinduliai šviečia jūsų veiduose, tegul jie atsispindi jūsų širdyse ir darbuose. Ačiū visiems susirinkusiems čia. Jūs turite didelį potencialą ir ne be reikalo už jus meldžiuosi, ne be reikalo už jus aukojuosi ir ne be reikalo esu paskirtas čia, į Dusetų parapiją. Būkite palaiminti!“

Šventinį minėjimą užbaigė jautriai T. Grinevičiaus perskaitytas Bernardo Brazdžionio eilėraštis „Laisvės paukštis“, kuriame tautos dainiaus išsakytos mintys labai taikliai nusako mūsų troškimus, viltis ir siekius:

„Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs
ir niekad neišleidęs žemės iš akių,
skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi,
regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį…“

 

Vilija Visockienė