Sartų regioniniame parke yra viena iš dviejų, Lietuvoje žinomų, kvapiojo plaurečio (Gymnadenia odoratissima) augaviečių. Visame savo areale tai yra nykstanti rūšis ir suprantama, kad perspektyvos išsaugoti itin mažą ir izoliuotą kvapiųjų plaurečių populiaciją, nėra palankios. Vis tik,  pagal galimybes skiriame nemažai dėmesio, tiek kvapiųjų plaurečių augavietės priežiūrai, tiek jų populiacijos būklės stebėjimui.

Kvapusis plauretis Sartų regioniniame parke aptiktas 2008 m. ir įprastai kasmet registruojama 7–10 žydintys individai, o rekordinis žydėjusių augalų skaičius buvo 2011 m. – 17. Augalai aptinkami maždaug 1 aro plote, tačiau 2015 m. vienas žydintis augalas aptiktas už 25 m nuo „pagrindinės grupės“. Taigi, yra vilties, kad populiacijos užimamas plotas gali būti gerokai didesnis. Nors gyvybingoje populiacijoje nemažą dalį turėtų sudaryti jauni nežydintys augalai, tačiau suskaičiuoti jų praktiškai neįmanoma, nes tarp kitų augalų yra beveik nepastebimi. Net ir žydintys kvapieji plaurečiai yra labai liauni, laibi, bei gana aukšti. Iš per šešerius metus matuotų augalų, aukščiausias užaugo beveik 60 cm, žemiausias siekė 25 cm, o bendras vidutinis aukštis buvo 43 cm. Dažniausiai kvapiesiems plaurečiams pakanka iškelti savo žiedyną vos aukščiau nei aplink vyraujančių viksvų „ūgis“, tačiau tokie, kaip 50 cm ir aukštesni augalai dėl savo laibumo paprastai nebeatlaiko žiedyno svorio, stiebas išlinksta. Taigi, tokių „pirmūnų“ žiedynai paprastai panyra į tas pačias viksvas, kurias taip stengėsi peraugti.

Bene geriausiai kvapiųjų plaurečių būklę atspindi žiedų skaičius žiedynuose. Stipresnių augalų žiedynai stambesni su daugiau žiedų. Daugiausiai žiedų suskaičiuotų viename žiedyne buvo 64, mažiausiai – 19, vidutiniškai – 37.  Beje, augalo pavadinimas tikrai ne atsitiktinis. Žiedai – ypatingai kvapnūs ir skirtingai nuo daugumos kitų gegužraibinių augalų, turi nektaro, todėl yra gausiai lankomi smulkių vabzdžių. Matyti, kad tuo puikiai moka naudotis ir vorai – ant  daugelio  plaurečių žiedynų galima pastebėti po tokį „šeimininką“ betykantį lengvo grobio.

Kvapieji plaurečiai yra šviesamėgiai augalai ir jei yra dengiami medžių ar krūmų šešėlio pradeda skursti. Taigi, pagrindinė mūsų užduotis yra palaikyti atvirą buveinę. Paprastai ją nušienaujame vegetacijos sezono pabaigoje, o nupjautą augaliją pašaliname iš buveinės. Ar pavyks išsaugoti kvapiuosius plaurečius dar anksti pasakyti, tačiau galime džiaugtis ir tuo, kad jų būklė neblogėja.

Daiva Norkūnienė