Fotografė, poetė, žygeivė Jūratė Klimaitytė-Mardosienė: „Džiaugiuosi, kad esu laisva“
Kovo 14 d. Dusetų K. Būgos bibliotekoje sulaukėme viešnios iš Zarasų – fotografės, poetės, žurnalistės Jūratės Klimaitytės-Mardosienės, atvežusios dusetiškiams nuotraukų parodą, fotografijų ir poezijos albumą „Namo pareit…“, pluoštą eilių ir daug daug geros nuotaikos bei įkvėpimo.
Renginį pradėjome klausydamiesi J. Miliauskaitės atliekamos dainos įrašo „Ruduo – geltoni liūdesio namai“ pagal Jūratės eiles, skirtas Tėtei. Pirmoji eilėraščių knygelė išleista kartu su broliu Gintaru Klimaičiu prieš gerus 30 metų, tačiau ir šiandien paliečia ir sujaudina skaitančiojo ir klausančiojo sielą.
Jūratė kilusi iš Prienų, ten baigė mokyklą, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Pirmoji darbo vieta pagal paskyrimą Šakių rajono laikraštyje, švelniai tariant, netenkino, tad Jūratė pasiprašė vadovybės būti perkelta. „Skirkit mane kad ir į Sibirą! „Gerai, yra“, – pasakė man. Taip patekau į Zarasus“, – juokiasi Jūratė. O čia dirbo ir radijo žurnaliste, korespondente, ir mokytoja, ir deputate nuo Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos (net augintinė papūga buvo išmokyta sakyti: „Jūratė deputatė“). Klausantis Jūratės atrodo, kad ji kelis gyvenimus nugyvenusi, o tokia guvi, jaunatviška, energinga. Kur jos paslaptis? „Kasryt atsikėlusi pasižiūriu į veidrodį ir sakau: „Labas rytas, karaliene“, – juokiasi Jūratė. – O kai prieš porą metų švenčiau apvalų jubiliejų, viena draugė mane nuramino: tai dabar 6:0 tavo naudai!“ Ir čia pat poetė deklamuoja 1993 metais parašytą eilėraštį:
Ach, gyvenime,
Atėjai neprašytas,
Įėjai nesibeldęs,
Atsisėdai pačioj garbingiausioj
Vietoj prie stalo.
Ir vaišiniesi,
Ir kalbas sakai,
Ir šoki, dainuoji,
Ir pajaco juoku kvatojies.
Ach, gyvenime,
Argi klauso tavęs kas,
Argi žiūri,
Argi pinigus moka,
Kad tu šitaip?
Visą gyvenimą Jūratė iš rankų nepaleidžia ir fotoaparato. „Gal tik šiukšles nešdama jo neimu“, – juokiasi viešnia. Fotografuoja daugiausia gamtą, nes yra aistringa žygeivė. Portretuoti žmonių nesiryžta, Zarasuose jai tai atrodo pernelyg intymu, nebent viešėdama Vilniuje vieną kitą kadrą gatvėje padaro. O štai žirgai Jūratei kaip šeimynykščiai, broliai ar seserys – su jais galima pasikalbėti. Ypatinga meilė jiems juntama Jūratės fotografijoje ir poezijoje. Paklausta apie žygius Jūratė (o juk kiekvieną savaitgalį kur nors traukia, nueina po 20 ir daugiau kilometrų) šmaikštauja: „Man atrodo, kad tiesiog mano batai geri. Apsiaunu ir patys neša. Tik kad labai stabčioju fotografuoti, lenkiuosi, klaupiuosi prie akmenuko, kerpės, grybo. Atsiklausiu, ar galiu fotografuoti. Toks mano „grybavimas“. O kai sėdu ant dviračio, mažiau pagundų stoti fotografuoti.“
Nemažai laiko tenka praleisti ir prie kompiuterio, tvarkant, retušuojant nuotraukas. Kartais Jūratė vyksta pas savo mokytoją, profesionalų fotografą V. Daraškevičių, kartu peržiūri, aptaria, atrenka kadrus. Taip gimė fotografijų ir poezijos albumas, kasmet Jūratė išleidžia kalendorių, atspausdino ir atvirukų, magnetukų dovanoms.
Į susitikimą atėjęs mokytojas Romualdas Pučekas užklausė Jūratės apie dar vieną aistrą – automobilių ralį. Ogi viskas prasidėjo tarsi netyčia, kai reikėjo dviejų vairuojančių žmonių, atstovaujančių Neįgaliųjų sąjungai. Taigi, Jūratei per 15 minučių teko išmokti skaityti kelio legendą, skaičiuoti atstumus, laiką. Kartu su Alvydu, tada dar tik būsimu vyru, ne viena čempionų taurė gauta, o jų „Zaporožietis“ netgi patraukė legendinio lenktynininko S. Brundzos dėmesį. Didžiausias pasiekimas – triskart laimėtas ralis „Aplink Lietuvą“ Lietuvos Respublikos Prezidento taurei laimėti rankinio valdymo automobilių klasėje.
Klausantis Jūratės puikiai deklamuojamų eilių nejučia kilo klausimas, gal ir daugiau kūrinių yra virtę arba galėtų virsti dainomis. Juk, kaip žinome, Jūratė pati yra dainuojantis žmogus, gražaus skambaus balso savininkė, o be to, tai jos iniciatyva prieš 35 metus Zarasuose susibūrė folkloro ansamblis „Seluona“. „Turiu gražią juodą gitarą, kurią išsirinkti padėjo mano pusbrolis, aktorius, bardas G. Storpirštis. Tačiau šiuo metu melodijų savo eilėms nekuriu, – prisipažino Jūratė. – Nors esu bedarbė, esu labai užsiėmusi – juk šitiek kūrybinių sumanymų! Džiaugiuosi, kad esu laisva, sveika ir myliu savo gyvenimą! Norite pamatyti laimingą žmogų? Pažiūrėkit į mane!“ Taigi prisaikdinome Jūratę, kad į kitą susitikimą su dusetiškiais atvyktų su gitara, nauju albumu ar poezijos rinktine. O pabaigai – linkėjimu ar užkalbėjimu galintis būti Jūratės eilėraštis:
Akimirkai –
Pavirskim paukščiais –
Į aukštį,
Į aukštį,
Į aukštį…
Apkabint sparnais saulę
Ir sušukti:
Mes paukščiai, pasauli,
Mes paukščiai!
Į aukštį,
Į aukštį,
Į aukštį…
Akimirka baigėsi…
Bet vis tiek,
Vis tiek
Mes – paukščiai…
Į aukštį,
Į aukštį,
Į aukštį…
Indrė Klimkaitė
Vilijos Visockienės nuotraukos
