METAI – PALŪKANOS GĖRIUI IR GROŽIUI KURTI

Giedrė Mičiūnienė

… Gyvenimo tempas spartus. Retai stabtelime, dar rečiau susimąstome, iš kur mumyse stiprybė ir ryžtas? Iš kur mumyse ta gyvenimo jėga, priverčianti suprasti, kad padaryta daugiau nei galėjome?

•••••

Genovaitė Žilinskienė – nuo jaunystės gyvena Dusetose, todėl save jau dusetiške laiko. O kaip kitaip? Čia juk prabėgo gražiausi, darbščiausi gyvenimo dešimtmečiai…

Į Dusetų Kazimiero Būgos biblioteką Genutė atnešė naują savo parodą. Ne kiekvienas iškart atspėtų, iš ko sudėlioti šie skirtingi dailūs ornamentai. „Pamačiau internete. Ir pati išmėginti panorau. Ir gavosi. Kai „įlendu“ kompiuterin kokių nors grožybių ieškodama, net ir nepastebiu, kaip 2–3 valanda nakties ateina. Labiausiai mane rankdarbiai domina. Aš visąlaik tokia smalsi. Žiemą dienos tamsios, todėl rankdarbius darau dažniausiai vakarais. Šiuos darbelius parodėlei gaminau apie mėnesį. Kadangi man norėjosi ryškumo – papuošiau spalvotais karoliukais“, – veide nedingsta šypsena. Net neįtartum, kad ši guvi moteris kovo pradžioje šventė gražų savo jubiliejų – 90–ąjį gimtadienį. Genovaitės senole tikrai niekaip nepavadinsi: skaičius 90 tikriausiai ne metus reiškia, bet išmintį žymi ir talentus skaičiuoja.

Genovaitė gimė ir augo Vidėlių kaime (Užpalių valsčiuje, Utenos rajone) – nepaprasto grožio vietoje. Aplink tekėjo upė – vietomis ji buvo išplatėjusi, bet vietomis – siaurutė kaip griovys (ji puikiai prisimena, kad žuvų – vėgėlių ir lydekiukų, daug prisigaudydavo). Pavasariais, vos sužaliuodavo laukai, sužydėdavo, įvairiomis spalvomis sumirguliuodavo pievos – atsiverdavo nuostabus grožis. Na, ir kaip galėtum netikėti, kad grožis, regėtas vaikystėje, neįkvepia: neskatina kurti, o vėliau jo ieškoti visą gyvenimą?

Baigusi Užpalių vidurinę mokyklą, Genovaitė išvyko mokytis į Kauną: jau 1920 m. Aukštojoje Fredoje buvo įsikūrusi sodininkystės ir daržininkystės mokykla, kurioje laukininkystės agronomijos mokslas truko trejus metus. Baigusi gavo paskyrimą į Kybartus. Netrukus ir ištekėjo. „Kai vyrą paėmė į kariuomenę, aš pargrįžau į savo tėviškę. Vyrui sugrįžus, abudu atvažiavome čia – įsidarbinome kolūkyje, čia ir pasilikome“, – pasakoja.

„Ne tik visokius rankdarbius mėgstu daryti, dar labai patinka ir piešti – gamtą, gėles, bet labiausiai – arklius. Nuo pat vaikystės juos piešdavau. Gal po arklio kojom ir gimus esu“, – juokiasi Genutė ir prisipažįsta, kad mėgstanti naktinėti, nes į rankdarbius įsisukus, net nepastebi, kaip tas laikas kažkur nuskuba – tamsoje pradingsta.

Kartą nuvažiavusi pas tautodailininką pusbrolį į Šiaulius, susižavėjo pamačiusi, kaip jis simegrafijos technika kuria nuostabius – jai dar nematytus paveikslus. Panoro ir pati išbandyti. Pašnekovė puikiai prisimena, kad grįžusi namo, per visą naktį nemiegojo – iki pat aušros sėdėjo… Neabejokite – pavyko. Ne vieną tokį paveikslą paskui pati padarė. „Įdomu išbandyti naujus, dar nežinomus rankdarbių būdus“, – patvirtina.

Tiesa, ne vien rankdarbiais ji domisi. Genovaitė dar ir eilėraščius rašo. Visada mielai dalyvaujanti literatų klube „Atgaiva“. „Tik eilėraščiams dažnai jau nebelieka tiek laiko, nes reikia pagalvoti, susikaupti, pagalvoti“, – pašnekovės žodžius skaidrina švelni šypsena, nedingstanti nuo veido.

Iš kur atsirado rankdarbiai? Jie Genovaitę lydėjo nuo pat vaikystės. „Mano mama – puikiai verpė, audė. Tėvelis – puikus medžio meistras. O kaip puikiai iš šiaudelių rėmelius gamindavo…“, – užlieja švelnūs prisiminimai kalbant apie šeimą, kurioje augo dar dvi sesės ir brolis. Genutė – jauniausia buvusi. Gaila, kad šiandien iš savo šeimos – ji besanti vienintelė. Tiesa, dar seserų vaikai likę.

Moteris patikina, kad labai svarbu mylėti save ir savo artimą – kaip save, tik tada gyvenime seksis. „Jau seniai išmokau džiaugtis kiekviena diena. Matau saulutę, medžius, pavasarį. Džiaugiuosi, kad nieko neskauda, nes čia ir yra tikroji laimė. Labai myliu Gyvenimą ir visa, kas gyva: ir žmones, ir gamtą – kiekvieną augalėlį, kiekvieną paukštelį. Meilė labai svarbu“, – šypsosi geros akys.

„Gyvenime labai svarbu gyventi pagal 10 Dievo įsakymų. Jeigu jais vadovaujiesi, daug sunkumų gali įveikti. Vėžys buvo užpuolęs – suvaldžiau. Avarijon patekau – išsikapsčiau. Viską gyvenime priimu kaip Dievo dovaną. Nekaltinu nieko, nes puikiai įsitikinau, kad sunkumų duodama tiek, kiek gali jų panešti. Aš kaskart padėkoju už išbandymus, prašydama tik sveikatos, kad galėčiau juos įveikti. Tikiu Dievo stebuklu – ne kartą man padėjusiu. Yra prieštaraujančių dėl Dievo, dėl Išėjusiųjų… Nors stiklo mes irgi nematome, bet žinome, kad jis yra – net neabejojame. Sunkiausia būna tada, kai lieku viena – kažkaip slegia mane, labai negera. Bijau, labai bijau vienatvės“, – atvirauja Genovaitė, pripažindama, kad gyvenime daugiausia džiaugsmo ir palaikymo teikia supratinga, mylinti šeima. Augindama savo dukrą ir du sūnus, priglaudė ir užaugino mergaitę, augusią Antazavės vaikų globos namuose. Šiandien pašnekovė džiaugiasi turinti jau didelį būrį palikuonių – 13 anūkų ir 7 proanūkius.

„Daug dar turiu įvairiausių minčių ir planų, bet kad jau laiko nebelieka. Jau Žemelė kviečia. Be to, ne kartą esu žvelgusi mirčiai į akis. Bet kol Dievas laiko, tol ir laikausi“, – Genutė patikina, kad su mirtimi jai susidurti teko kelis kartus: buvo apsinuodijusi smalkėmis, patekusi į didelę avariją, teko ir skęsti.

Ilgaamžiškumo receptą išberia nesusimąsčiusi: „Darbas, judėjimas, svajonės, viltis, geros emocijos. Bet svarbiausia – darbas“. Ji tarsi patvirtina lietuvių klasiko Vaižganto mintį: „Ne mokslo patentai ir ne septyneri talentai sudaro piliečių garbės vainiką, o darbas, darbas, darbas iš tikrų širdies motyvų.“

„Sveikatos. Visiems tik sveikatos linkėčiau. Visa kita tikrai nesvarbu, – sako guvi devyniasdešimtmetė ir priduria, kad „visi tikrai išeisime tuščiomis kišenėmis“.

•••••

Šv. Pranciškus Salezietis teigė: „Širdis yra darbų versmė; kokia širdis, tokie ir darbai.“ Žmogus, turintis didelę širdį, kurioje telpa ne tik meilė gyvenimui ir žmogui, visada gaus palūkanų – metų, kad galėtų kurti gėrį ir grožį.

Nuotraukos – autorės