Mu­zi­ka bu­vo ma­no šir­dy­je

Lo­re­ta LILEIKIENĖ

„Šią pro­fe­si­ją pasirinkau na­tū­ra­liai – na­muo­se vi­sa­da skam­bė­jo mu­zi­ka, tė­vų nuo­la­ti­niai po­kal­biai apie sa­vo pe­da­go­gi­nį dar­bą mo­kyk­lo­se, o kon­cer­tų, fes­ti­va­lių bei kon­kur­sų ap­ta­ri­mai ma­ne ly­dė­jo kiek­vie­ną die­ną. Tik­riau­siai bū­tų bu­vę keis­ta, jei­gu bū­čiau pa­si­rin­ku­si ne pe­da­go­go, o ko­kią nors ki­tą spe­cia­ly­bę. Bai­gu­si stu­di­jas Vil­niu­je aš nie­ko ne­sa­kiu­si tė­vams nu­ne­šiau do­ku­men­tus ir pa­si­ren­giau sto­ja­mie­siems fo­to­gra­fi­jos stu­di­joms. Įsto­jau, bet ta­da at­ėjo pa­si­rin­ki­mo me­tas… Ga­liau­siai su­pra­tau, kad mu­zi­ka ma­ny­je yra la­biau įsi­šak­ni­ju­si nei ki­tos veik­los ir fo­to­gra­fi­ja li­ko kaip vie­nas iš lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dų – ho­bis. Mu­zi­ka la­biau ma­no šir­dį už­val­dė, – apie sa­vo pa­si­rin­ki­mą pa­sa­ko­ja Da­lia, bai­gu­si me­ni­nio ko­lek­ty­vo va­do­vo (chor­ve­dy­bos) ir mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos stu­di­jas Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­jo­je (2004 m. ji bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta į Vil­niaus ko­le­gi­jos fa­kul­te­tą ir Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­ją), o vė­liau tę­su­si pe­da­go­gi­nes ba­ka­lau­ro stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. – Pa­si­rin­kau šį uni­ver­si­te­tą, nes la­bai trau­kė pa­žin­ti mu­zi­ko­lo­go prof. E. Bal­čy­čio vi­są mokymo sis­te­mą. Jis bu­vo tik­ra mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos le­gen­da. O žvelg­da­ma į at­ei­tį vė­liau per­si­kė­liau į mu­zi­kos pe­da­go­gi­nes ma­gist­ro stu­di­jas, nes bu­vo la­bai smal­su pa­žin­ti ir ki­tą mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos le­gen­dą – prof. A. Pi­li­čiaus­ką. Dės­ty­ti į Šiau­lius jis va­ži­nė­da­vo iš Kau­no. Ta­čiau tuo me­tu vie­na ko­le­gė iš­ėjo iš dar­bo ir man bu­vo pa­siū­ly­tas di­des­nis dar­bo krū­vis, to­dėl stu­di­jas lai­ki­nai te­ko nutraukti“.

Ko­dėl Da­lia, Du­se­to­se lan­kiu­si mu­zi­kos mo­kyk­lą, sėk­min­gai bai­gu­si aš­tuo­nias for­te­pi­jo­no kla­ses, pa­si­rin­ko ne sa­vo mėgs­ta­mo in­stru­men­to spe­cia­ly­bę? Pa­šne­ko­vė at­sa­ko svars­ty­da­ma: „Gal­būt kuk­li­nau­si. Ma­niau, kad ma­žo mies­te­lio (pro­vin­ci­jos) vai­kas ne­įsto­siu į tuo lai­ko­tar­piu la­bai po­pu­lia­rią spe­cia­ly­bę ir pa­bi­jo­jau, ne­iš­drį­sau. Anks­čiau į for­te­pi­jo­no stu­di­jas bu­vo „be pro­to“ di­de­li kon­kur­sai. Nors gro­jant for­te­pi­jo­nu kū­ri­nius per sto­ja­mą­jį eg­za­mi­ną bu­vo at­si­lie­pi­mų, ko­dėl ne­pa­ban­džiau“. Pe­da­go­gė lin­ku­si ne­si­dai­ry­ti į pra­ei­tį: „Kas bu­vo, pra­ėjo“, – sa­ko ji.

Chor­ve­de dir­bo tiek, kiek, pa­sak Da­lios, lei­do „Lie­pų“ cho­ro va­do­vė A. Ste­po­na­vi­čiū­tė-Zub­kaus­kie­nė „pri­si­lies­ti“. Tų ga­li­my­bių jos dė­ka bu­vo, bet at­si­ra­dus lais­vai vie­tai dės­ty­ti for­te­pi­jo­no pa­mo­kas Du­se­to­se ir bū­ti akom­pa­nia­to­re, D. Šve­dai­tė-Da­niu­šie­nė grį­žo į Du­se­tas.

Ma­ža­me mies­te­ly­je ga­li dau­giau sau leis­ti

„Pa­li­ko­te mies­tą ir grį­žo­te?“ – klau­siu. „Aš nie­ka­da ir ne­iš­va­žia­vau, – sa­ko Da­lia. – Tai bu­vo tik stu­di­jų lai­ko­tar­pis. Vil­niu­je pa­stu­di­ja­vu­si grį­žau į Du­se­tas. Dar­bo vie­tų jau­nam spe­cia­lis­tui Vil­niu­je bu­vo sun­ku ras­ti, o čia bu­vo per­spek­ty­va gau­ti ge­rą pra­džią, gal­vo­jant ir apie at­ei­tį. Ma­no gy­ve­ni­mas iš da­lies vyks­ta tarp dvie­jų mies­tų. Po stu­di­jų tę­siau iš­ly­gi­na­mą­sias stu­di­jas uni­ver­si­te­te, tad ke­tu­rias die­nas dirb­da­vau Du­se­to­se, o ket­vir­ta­die­nį, po dar­bo, va­žiuo­da­vau į Vil­nių. Ten lauk­da­vo ir „Lie­pų“ cho­ro re­pe­ti­ci­jos, pa­si­ren­gi­mai kon­kur­sams, kon­cer­tams. Pa­gy­ven­da­vau tris die­nas tai pas pus­se­se­rę, tai pas bro­lį (mes gra­žiai ben­drau­ja­me ir vie­nas ki­tam pa­de­da­me). Taip gy­ve­ni­mas ir vy­ko. Ke­tu­rios die­nos čia, trys – Vil­niu­je. Ir vi­sur da­ly­vau­ta, pa­dir­bė­ta“.

Da­bar pa­grin­di­nė jos veik­la tik Du­se­to­se, bet sa­vait­ga­liais tu­ri ne­ma­žai veik­los ir Vil­niu­je. Čia ir ben­dra veik­la su ko­le­go­mis, ir ren­gi­niai, „Lie­pų“ cho­ras. „Vil­niaus ne­no­riu „pa­mes­ti“, ne­si­ruo­šiu ir šio dar­bo, sa­vo vai­kų ap­leis­ti. Įdė­ta la­bai daug pa­stan­gų – ma­no ir vai­kų, kad ga­lė­tu­me sėk­min­gai mu­zi­kuo­ti ir tuo mė­gau­tis“, – dės­to veik­li mo­te­ris, pa­ten­kin­ta gy­ve­ni­mu sa­vo gim­ta­ja­me kraš­te.

„Mes, gy­ven­da­mi ma­ža­me pro­vin­ci­jos mies­te­ly­je, ga­li­me sau dau­giau leis­ti, daž­niau nu­vyk­ti ir kaž­ką įdo­maus pa­ma­ty­ti ne­gu mies­to žmo­gus, ku­ris bė­ga per du-tris dar­bus ir na­muo­se at­si­ran­da vos de­vin­tą va­lan­dą va­ka­ro, be­veik nak­tį“, – ma­no Da­lia, iki šiol da­ly­vau­jan­ti įvai­riuo­se kon­cer­tuo­se, pa­ro­do­se ir „Lie­pų“ cho­ro veik­lo­je, nors la­biau kaip pa­lai­ky­mo ko­man­da, nes tik­rai ne­ži­nan­ti, ar su­spė­tų į re­pe­ti­ci­ją, – daž­nai vai­kas ser­ga. Kar­tais vyks­ta į cho­ro kon­cer­tus, jų dė­ka dau­giau ne­gu pu­sę Eu­ro­pos ap­ke­lia­vo. Pa­gal se­niai nu­si­sto­vė­ju­sias tra­di­ci­jas cho­ris­tai ne tik da­ly­vau­ja mu­zi­kos kon­kur­suo­se, bet ir bū­ti­nai įtrau­kia ga­le­ri­jų, pa­ro­dų, fil­har­mo­ni­jos kon­cer­tų, ope­ros ir ba­le­to te­at­rų, pi­lių ar rū­mų lan­ky­mą.

Vil­niu­je su­si­pa­ži­no su bu­vu­siu vy­ru. Po sky­ry­bų vie­ni­ša ma­ma apie sū­nų Al­ber­tą sa­ko, kad jos vai­kas la­biau lin­kęs į ke­ra­mi­ką, pie­ši­mą. „Drau­gai juo­kau­da­mi ste­bi­si, kad ne­be­bus tre­čios kar­tos mu­zi­kan­tų šei­mo­je, ge­nai „ne­su­vei­kė“, ta­čiau dar anks­ti spė­lio­ti, dar vis­kas prie­ša­ky. Sū­nus tu­ri ge­rą klau­są, rit­mo po­jū­tį, bet kol kas mu­zi­kos ne­la­bai no­ri. Jis šiuo me­tu ren­ka­si dai­lę, ke­ra­mi­ką. O bro­lio duk­ra lan­ko pri­va­čias dai­na­vi­mo pa­mo­kas“, – tu­ri kuo pa­si­džiaug­ti mu­zi­kė.

At­kak­lūs stu­di­jų me­tai

Dar bū­da­ma stu­den­te, D. Šve­dai­tė-Da­niu­šie­nė pa­sa­ko­ja, ne­gy­ve­nu­si ben­dra­bu­ty­je, bu­vo ap­si­sto­ju­si pas bro­lį bu­te. „Bū­da­vo, ke­liuo­si penk­tą ry­to, šeš­tą va­lan­dą jau sto­viu prie at­ra­kin­tos kon­ser­va­to­ri­jos ir iš­si­ren­ku pa­čią ge­riau­sią au­di­to­ri­ją. Kas pir­mes­nis, tas gud­res­nis“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė ir pa­ti­ki­na, jog vi­si ži­no­da­vę, kad 57 au­di­to­ri­ja… ga­ran­tuo­tai bus jos, nes vi­sa­da steng­da­vo­si pir­mo­ji „ka­bė­ti“ dar prie už­ra­kin­tų du­rų, kad tik gau­tų ga­li­my­bę pa­gro­ti.

„Gro­da­vau iki aš­tun­tos ry­to, ta­da ei­da­vau į vi­sas ki­tas veik­las, vėl gro­da­vau iki sep­ty­nių va­ka­ro ir tuo­met bėg­da­vau tie­siai į fil­har­mo­ni­ją ar­ba į ope­ros ir ba­le­to te­at­rą. La­bai mėg­da­vau, api­bėg­da­vau vi­sus ren­gi­nius. Ste­biuo­si, bet ma­no kur­so ben­dra­žy­giai ne­si­lan­kė. Jie at­si­pa­lai­duo­ti pa­si­rink­da­vo ka­vi­nes, ba­rus. Bu­vau nei rū­kan­ti, nei ge­rian­ti – kaip ta „vie­na bal­ta var­na“. Bet pa­si­rin­kau me­nus ir man tai la­bai pa­ti­ko. Jei­gu rei­kė­da­vo kar­tais pa­si­rink­ti kon­cer­tą ar­ba dar­bą au­di­to­ri­jo­je, rink­da­vau­si dar­bą. Po to, bū­da­vo, iš­ei­ni vė­lai va­ka­re ir gal­vo­ji, kad vis tiek rei­kia šiek tiek at­gai­vos sie­lai. Ką da­ry­ti, kai yra pu­sė vie­nuo­li­kos? Vis­kas pa­si­bai­gę, vis­kas už­da­ry­ta. Ta­da tie­siog pė­din­da­vau per se­na­mies­tį, per Ge­di­mi­no pro­spek­tą, per Žvė­ry­ną…. Pės­tu­te pus­an­tros va­lan­dos iki Jus­ti­niš­kių. Iš­si­vaikš­tai, ap­žiū­ri pa­sta­tus, kie­me­lius ir taip par­ei­ni. Ta­da penk­tą ry­to vėl ke­lie­si…. Ir bu­vo taip, kad vie­nu me­tu šiek tiek pa­šli­jo svei­ka­ta. Nes toks 5-6 va­lan­dų mie­go rit­mas ir po to tik dar­bas, dar­bas, dar­bas… įne­šė ne­di­de­lių ne­sklan­du­mų. „Pa­ki­bo“ klau­si­mas – ką da­ry­ti? Ar im­ti aka­de­mi­nes ar kaž­kaip tęs­ti stu­di­jas? Bro­lis pa­siū­lė: rei­kia man nu­pirk­ti in­stru­men­tą, bet ne tą tra­di­ci­nį me­cha­ni­nį, ku­ris pri­kel­tų vi­sus kai­my­nus, o ki­to­kį. Lie­tu­vo­je kaip tik bu­vo pa­si­ro­dę pir­mie­ji skait­me­ni­niai pia­ni­nai. Jie „be pro­to“ daug kai­na­vo – 4 tūks­tan­čius li­tų, di­džiu­lė su­ma. Man nu­pir­ko šį in­stru­men­tą. Vis­kas bu­vo to­bu­la. Dės­ty­to­jai va­žia­vo pas ma­ne pa­si­žiū­rė­ti, nes to­kio nie­kas ne­tu­rė­jo. Da­bar tai jų pil­na ir vis tiek la­biau ver­ti­na­mi tra­di­ci­niai me­cha­ni­niai. Bet tą­kart ma­ne jis iš­gel­bė­jo, – stu­di­jų me­tus pri­si­me­na D. Šve­dai­tė-Da­niu­šie­nė ir dar pa­pil­do. – Bu­vau vie­nin­te­lė stu­den­tė, ku­ri ne­pra­lei­do nė vie­nos pa­skai­tos. Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos de­ka­nas doc. L. Vil­kon­čius pa­va­di­no ma­ne lan­ky­mo čem­pio­ne. Lan­kiau jo kul­tū­ros is­to­ri­jos pa­skai­tas. Per at­si­skai­ty­mą pa­siū­lė man pa­pa­sa­ko­ti bet ku­rią pa­si­rink­tą te­mą, nes ne­bu­vau pra­lei­du­si nė vie­nos jo pa­skai­tos. Pa­si­kuk­lin­da­ma at­sa­kiau, kad ruo­šiau­si vi­siems klau­si­mams, ir iš­trau­kiau bū­tent tą klau­si­mą, ku­riam bu­vau sil­pniau­siai pa­si­ren­gu­si. Šyp­so­da­ma­sis pa­pra­šė pa­dė­ti jį į ša­lį ir tie­siog pa­dis­ku­tuo­ti. Vis­ką ap­ta­rė­me, ir man pa­ra­šė 10. Iš­ėjau to­kia lai­min­ga. La­bai glau­dus bu­vo ma­no ry­šys su dės­ty­to­jais. Jie ma­tė, kaip aš sten­giau­si, nė vie­nos pa­skai­tos ne­pra­lei­du­si, daž­nai sė­dė­da­vau fo­no­te­ko­je, bu­vo ga­li­my­bė vi­są ją per­si­ko­pi­juo­ti ir tu­rė­ti sa­vo fo­no­te­ką. Da­bar man bū­tų ne­sun­ku ir mu­zi­kos is­to­ri­jos pa­mo­kas ves­ti, jei­gu rei­kė­tų. Bu­vau vie­na iš tų stu­den­čių, ku­ri nuo­la­tos ėjo pas dės­ty­to­jus su pra­šy­mais pa­kon­sul­tuo­ti, pa­dė­ti, pa­tar­ti… Su dės­ty­to­jais tas ry­šys iš­li­kęs iki šian­dien. Ir į kon­cer­tus kar­tu ei­na­me, su­si­tin­ka­me kon­kur­suo­se, sve­čiuo­ja­mės vie­ni pas ki­tus, ben­dra­dar­biau­ja­me. Jie man pa­de­da, iš­klau­so vai­kus – kar­tais gy­vai, kar­tais siun­čia­mus įra­šus, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi, kaip bū­tų ga­li­ma ge­riau at­lik­ti mu­zi­ki­nius kū­ri­nius“.

Apie sa­vo da­bar­ti­nį lai­ką, dar­bą su mo­ki­niais ji sa­ko: „Dir­bu ir mė­gau­juo­si tuo. Dar­bas man ne tik re­zul­ta­to sie­ki­mas, bet ir mė­ga­vi­ma­sis pa­čiu pro­ce­su“. „Kaip šven­tė“, – įsi­ter­pia pa­juo­kau­da­mas Da­lios tė­tis J. Šve­das, da­ly­vau­jan­tis mū­sų po­kal­by­je. „Ga­li­ma sa­ky­ti, taip, – su­tin­ka Da­lia. – Nes kai ma­tai, kaip vai­kas at­si­sklei­džia, tai šven­tė“. Ji pa­aiš­ki­na, kad dirb­da­ma pa­laips­niui at­ra­do sa­vo dva­si­nę pu­siau­svy­rą, pa­si­ti­kė­ji­mą, to­dėl da­bar ga­lin­ti drą­siai teig­ti, jog mė­gau­ja­si sa­vo dar­bu, nes svar­biau­siu da­ly­ku ta­po ne ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas, bet pats pro­ce­sas, ku­ris na­tū­ra­liai ir at­ne­ša aukš­čiau­sius pa­sie­ki­mus.

„Bū­na vis­ko, ži­no­ma“, – su­tin­ka ji. – Vai­kų, ku­riuos per prie­var­tą tė­vai at­ve­dė į me­no mo­kyk­lą, tė­vų, ku­rie ne­įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nės. Ir vai­kai pri­vers­ti gro­ti, nes ma­ma no­ri, tė­tis no­ri, o jis pats – ne. Bet kar­tais įvyks­ta trans­for­ma­ci­ja. Su­vei­kia psi­cho­lo­gi­ja ir gal­būt mo­ky­to­jo, kaip as­me­ny­bės, su­ge­bė­ji­mas pri­ei­ti prie vai­ko, pa­teik­ti tin­ka­mes­nį re­per­tu­a­rą“.

Apie pa­šau­ki­mą

Pa­sak pa­ty­ru­sios mu­zi­kos pe­da­go­gės D. Šve­dai­tės-Da­niu­šie­nės, mo­kan­tis mu­zi­kos svar­bu, kad bū­tų gran­dis: vai­kas, mo­ky­to­jas, tė­vai. „Ir mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mas tu­ri bū­ti glau­dus. Jei­gu tik­tai kaž­kas tru­pu­tė­lį su­sil­pnė­ja, nu­trūks­ta ry­šys – iš kar­to sun­ku pa­siek­ti tuos ge­rus re­zul­ta­tus, ypač kon­kur­suo­se“, – ne kar­tą pa­ty­rė ji.

Mu­zi­kė džiau­gia­si, kad mo­ki­nių pia­nis­tų kol kas ne­ma­žė­ja, bet pa­ste­bi, jog da­bar­ti­nė jau­no­ji kar­ta yra la­bai ap­krau­ta pa­pil­do­ma po­pa­mo­ki­ne veik­la, bū­re­liais. „Ne­ga­li dėl to pyk­ti, vai­kai no­ri vi­sa­pu­siš­kai to­bu­lė­ti ir fut­bo­le, ir ro­bo­ti­ko­je, ir dai­lė­je, ir mu­zi­ko­je…“, – sa­ko pe­da­go­gė. Pa­sak jos, ta­da ir „spaus­ti“ ne­ga­li, nors ir ma­tai, kad vai­kas la­bai ga­bus. Tu­ri pa­laips­niui ste­bė­ti, kaip jam se­ka­si gro­ti. Jei­gu vai­kas la­bai no­ri, jei­gu tė­vai la­bai no­ri ir yra ga­bu­mų, iš kar­to tu­ri su­pa­žin­din­ti, koks mū­sų dar­bas lau­kia. Kaip spor­te – tu­ri kiek­vie­ną die­ną skir­ti skam­bi­ni­mui pia­ni­nu nors kaž­kiek lai­ko, kad pa­lai­ky­tų sa­vo mu­zi­ki­nę for­mą. „Bet ta­da at­ima­mas lai­kas iš ki­tų veik­lų, rei­kia ap­si­spręs­ti – ar ryž­tis ir au­ko­tis, ar pa­si­lik­ti mu­zi­ką tik ben­dram iš­pru­si­mui“, – apie ky­lan­čias di­le­mas kal­ba pe­da­go­gė, šiais me­tais gal pir­mą­kart tu­rin­ti to­kią di­de­lę – vie­nuo­li­kos be­si­mo­kan­čių vai­kų gru­pę. Du iš jų pa­si­rin­ko stip­ri­ą­ją mu­zi­ki­nę pu­sę, su jais ben­drau­jan­ti aukš­tes­niu lyg­me­niu, jiems di­des­ni rei­ka­la­vi­mai, ki­toks re­per­tu­a­ras.

Mo­ky­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad mo­ty­va­ci­ją la­biau­siai ska­ti­na pa­sie­ki­mai, taip pat da­ly­va­vi­mas kon­kur­suo­se, fes­ti­va­liuo­se ar kon­cer­tuo­se. „Pa­sa­kius, kad va­žiuo­si­me da­ly­vau­ti kon­kur­se, vai­ko akys su­spin­di, at­si­ran­da ta ug­ne­lė, dėl ko ver­ta dirb­ti ir steng­tis kar­tu. Aiš­ku, bū­na lai­mė­ji­mų ir pra­lai­mė­ji­mų, bet psi­cho­lo­giš­kai tai vai­ką su­stip­ri­na, – tvir­ti­na pa­šne­ko­vė ir pri­du­ria. – Nuo lap­kri­čio vi­du­rio pra­si­de­da pa­si­ro­dy­mai kon­kur­suo­se, sa­vo ka­len­do­riu­je ma­tau, kad pus­me­čiui į prie­kį jau su­pla­nuo­ta 10-13 ke­lio­nių į kon­kur­sus ir fes­ti­va­lius. Ar pa­vyks mums to­kiu rit­mu vi­sur nu­va­žiuo­ti, pa­ma­ty­si­me. Aiš­ku, iš­lai­kant svei­ką pro­tą. Svar­biau­sia svei­ka­ta ir gim­na­zi­jos pa­mo­kos, tai tie da­ly­kai, ku­rie ne­tu­ri nu­ken­tė­ti.

Pa­bū­ti ty­lo­je

Mėgs­ta­mam dar­bui at­si­da­vu­si D. Šve­dai­tė-Da­niu­šie­nė dė­kin­ga tė­vams, kad nuo ma­žų die­nų lan­ky­da­vo­si gy­vos mu­zi­kos kon­cer­tuo­se, kul­tū­ros ren­gi­niuo­se. Ką la­biau­siai pa­tin­ka klau­sy­ti jai pa­čiai ir ko­dėl pa­si­rin­ko for­te­pi­jo­ną? „Mu­zi­kos at­li­kė­jai, kom­po­zi­to­riai, ma­no sie­lo­je ku­rian­tys šven­tę, yra M. Ru­bac­ky­tė, G. Ged­vi­lai­tė. Vai­kys­tė­je la­bai mė­gau klau­sy­tis K. Dva­rio­no pje­sių, o kū­ri­nys „Su ro­gu­tėm nuo kal­niu­ko“ at­vė­rė bū­tent šiam kom­po­zi­to­riui ke­lią į ma­no šir­dį. Vi­sa­da la­bai ver­ti­nau J. S. Ba­cho ba­ro­ki­nę mu­zi­ką ir L. Van Bet­ho­ve­no for­te­pi­jo­ni­nę kū­ry­bą, man ji įspū­din­ga“, – at­sklei­džia pa­šne­ko­vė.

„Ma­ne gal­būt la­biau­siai su­ža­vė­jo for­te­pi­jo­nas tuo, kad jis lai­ko­mas vi­sų in­stru­men­tų ka­ra­liu­mi, ku­riam mu­zi­ką ra­šė ko­ne vi­si kom­po­zi­to­riai. Šis in­stru­men­tas lei­džia vie­no at­li­kė­jo ran­ko­mis įkū­ny­ti be­veik vi­są or­kest­rą ir taip su­kur­ti tik­rą spek­tak­lį sce­no­je. Ma­ne su­ža­vė­jo M. Ru­bac­ky­tė. Stu­di­jų lai­kais sten­giau­si ne­pra­leis­ti nė vie­nos Mū­zos kon­cer­to – įspū­din­ga as­me­ny­bė. Jos F. Lis­to, L. Van Bet­ho­ve­no for­te­pi­jo­ni­nės kū­ry­bos at­li­ki­mas – kaž­kas to­kio įspū­din­go, kur ga­li­ma ne vie­ną die­ną lik­ti to­kio­je eu­fo­ri­jo­je ir gal­vo­ti, kaip tai įma­no­ma“, – sa­ko ji, o pa­klaus­ta, ar pa­ti nie­ka­da ne­svars­tė apie sa­vo for­te­pi­jo­no at­li­kė­jos kar­je­rą, at­sa­ko, kad jai ne­įma­no­ma at­ras­ti lai­ko. „Po 6-7 pri­klau­so­mų for­te­pi­jo­no pa­mo­kų va­lan­dų me­no mo­kyk­lo­je dar pa­si­lie­ku ir dir­bu pa­pil­do­mai su tais vai­kais, su ku­riais esu nu­spren­du­si ju­dė­ti dau­giau į prie­kį su mu­zi­ka, aiš­ku, ben­dru su­ta­ri­mu su tė­vais ir vai­kais. Tuo­met kar­tais po de­šimt va­lan­dų iš­bū­nu mo­kyk­lo­je. Par­ėju­si na­mo ne­gal­vo­ju, kur pa­čiai kaž­kiek pa­gro­ti, – rei­kia ir na­mus ap­si­tvar­ky­ti, pa­val­gy­ti, be to, no­ri­si nors va­lan­dą ra­miai pa­sė­dė­ti apie nie­ką ne­gal­vo­jant. Ir tė­tį kar­tais taip ma­ty­da­vau: par­ei­na po dar­bo, įkren­ta į fo­te­lį ir sė­di ty­lo­je. Da­bar ir aš sa­ve „pa­gau­nu“ – par­ei­nu ir sė­džiu. At­ro­do, lyg žvilgs­nis pro lan­gą į nie­kur, bet tie­siog no­ri­si pa­bū­ti ty­lo­je, kad šiek tiek at­gau­tum pu­siau­svy­rą, nes bu­vo vien tik ben­dra­vi­mas, mu­zi­ka, mu­zi­ka, ben­dra­vi­mas… Rei­kia sa­ve tru­pu­tė­lį „per­krau­ti“. Ne­be­lie­ka lai­ko gro­ti, ne­bent nak­ti­mis. Dėl to tu­riu skait­me­ni­nį pia­ni­ną, ku­rį tė­vai man nu­pir­ko stu­di­jų lai­kais, kad ga­lė­čiau pri­si­jung­ti per au­si­nes ir gro­ti nie­kam ne­truk­dant“, – dės­to Da­lia.

Jaut­ru­mas

„Iki šio­lei esu kuk­lus žmo­gus ir man daž­nai ko­le­gos sa­ko – „lai­kyk gal­vą aukš­čiau iš­kel­tą“. Jie ži­no ma­no mo­ki­nių re­zul­ta­tus, gir­di gro­ji­mą, to­dėl ir sa­ko nei­ti nu­lei­du­siai no­sį. Dar­gi pa­ra­gi­na bū­ti la­biau drą­ses­nei ir net įžū­les­nei. Bet ne­ga­liu. Gal­būt ma­no tė­vų toks yra auk­lė­ji­mas – bū­ti pa­pras­tu žmo­gu­mi. Nuo­šir­du­mas, to­le­ran­ci­ja, pa­gar­ba, ne­pul­ti į kon­flik­tą, o pa­ban­dy­ti jo iš­veng­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta Da­lia, ku­rios vi­sos vi­zi­jos, kaip pa­ti sa­ko, da­bar su­dė­tos į vai­kų mo­ky­mą skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu ir jų pa­pil­do­mą mu­zi­ki­nę veik­lą. Taip pat pa­ste­bi, kad šiais lai­kais daž­nai vi­si la­bai lin­kę nuo­lai­džiau­ti vai­kams. „Kar­tais kon­kur­suo­se ma­tai – da­li­na lau­re­a­to di­plo­mus ko­ne vi­siems da­ly­viams. Sa­ko­ma: „Mes pa­ky­lė­si­me vai­ką, su­teik­si­me mo­ty­va­ci­ją“. Tarp mo­ty­va­ci­jos ir min­ties – „ai, aš vis tiek gau­siu lau­re­a­to di­plo­mą, kad ir su klai­do­mis su­gro­siu“ – yra la­bai ma­ža ri­ba. Ir kaip ne­per­ženg­ti tos plo­nos li­ni­jos? Su­tin­ku, kad ir pa­ska­tin­ti rei­kia, bet taip pat rei­kia ir duo­ti su­pras­ti, kad vis dėl­to ne vis­kas bu­vo ge­rai, – ga­li­ma pa­da­ry­ti dar ge­riau. Tad šį kar­tą lau­re­a­to di­plo­mo ne­bus, tik di­plo­man­to ar­ba pa­dė­kos raš­tas. Čia la­bai jaut­ru ir sun­ku at­ras­ti pu­siau­svy­rą. Sten­gia­mės ne­pra­ras­ti svei­ko pro­to“, – ti­ki­na mo­ky­to­ja.

„Ypač svar­bus mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio emo­ci­nis ry­šys, ge­bė­ji­mas įkvėp­ti mo­ky­tis, siek­ti, į mo­ky­mo­si pro­ce­są pa­žvelg­ti kū­ry­biš­kai, spon­ta­niš­kai ir ne­bi­jo­ti eks­pe­ri­men­tuo­ti. Iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti, kad sun­ku pa­siek­ti re­zul­ta­tų ma­ža­me pro­vin­ci­jos mies­te­ly­je, bet jei­gu mo­ky­mo­si ei­go­je ran­di rak­tą į vai­ko šir­dį, tuo­met at­si­sklei­džia ir jau­no žmo­gaus po­ten­cia­las mo­ky­tis. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad to­kiais at­ve­jais vie­nas iš pa­grin­di­nių tiks­lų jau pa­siek­tas“, – įsi­ti­ki­nu­si sa­vo dar­bui at­si­da­vu­si mu­zi­kė D. Šve­dai­tė-Da­niu­šie­nė, 2022 m. Du­se­tų kraš­tie­čių šven­tė­je ap­do­va­no­ta Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro N. Gu­se­vo pa­dė­ka už sėk­min­gą me­no ir kū­ry­biš­ku­mo sklai­dą bei puo­se­lė­ji­mą ir reikš­min­gus auk­lė­ti­nių pa­sie­ki­mus, o šiais me­tais, per Mo­ky­to­jų die­nos šven­tę, – Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­rės N. Guo­bie­nės pa­dė­ka už pro­fe­sio­na­lu­mą ug­dant mo­ki­nius, ak­ty­vią kon­kur­si­nę veik­lą, for­te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos sklai­dą ir at­sa­kin­gą dar­bą.

Apie kriš­to­li­nį jaut­ru­mą, kaip kar­tais api­bū­di­na­mi žmo­nės, pa­gal­vo­jau jau pa­si­bai­gus mū­sų po­kal­biui su D. Šve­dai­te-Da­niu­šie­ne. Tas su­pra­ti­mas apie pa­tir­tą jaus­mą ap­lan­kė ei­nant leng­vo sny­gio gau­bia­mo nu­ri­mu­sio eže­ro pa­kran­te, at­min­čiai glu­di­nant ryš­kiau­sius po­kal­bio įspū­džius.

Pa­lie­siaus dva­re – kon­cer­to ir kny­gos „Gi­mu­si po for­te­pi­jo­nu“ apie Mū­zą Ru­bac­ky­tę pri­sta­ty­mo me­tu.

Nuo­trau­ka iš as­me­ni­nio pa­šne­ko­vės al­bu­mo.