Atrodo, šimtus kartų kiekvienas yra girdėjęs, kad nevalia laukinių paukščių lesinti tuo metu kai jie patys gali susirasti maisto. Kitaip tokie paukščiai tampa nesavarankiški, artinantis žiemai nebejaučia poreikio ieškotis palankesnių žiemojimui vietų. Tačiau ši šimtus kartų girdėta informacija daugelio niekaip nesustabdo nuo noro, nesvarbu kokiu metų laiku, grožėtis kaip laukinis paukštis lesa žmogaus siūlomą maistą.

Būtent taip atsitiko Dusetose – jauna, antrametė gulbė, per vasarą maitinta ir „globota“ žmonių, greičiausiai niekada nebebus pilnavertis laukinis paukštis. Žinoma, įpusėjus rudeniui, dusetiškiai ėmė jaudintis dėl gulbės likimo. Paukštį sugavome, apžiedavome ir paleidome prie Kalbutiškių, kur ištekanti iš Sartų Šventosios upės niekada neužšąla. Buvo aišku, kad gulbė nebeišskris, tačiau neužšąlančioje protakoje turės galimybę išgyventi. Bet paukštis nebenorėjo gyventi savarankiškai. Po keturių dienų sulaukėme skambučio, kad gulbė vaikštinėja Užtiltės kaime. Sugavome ją nuėjusią tolokai nuo vandens, praėjusią visą garažais užstatytą teritoriją ir jau  ties gyvenamaisiais namais prašinėjančią maisto iš žmonių. Į savarankišką gyvenimą gražinti gulbę pabandėme dar kartą. Šį kartą sugautą paukštį išvežėme į Zalvės ež. Po dviejų dienų ir vėl skambutis, kad jauki maistą iš rankų imanti gulbė atėjo į sodybą Zaduojos kaime. Net ir varoma iš sodybos, apsukusi ratą,  ji grįžo į sodybos tvartą. Čia ji praleido visą savaitgalį. Nebeliko vilties, kad paukštis gali gyventi savarankiškai, teko ieškoti jai nuolatinių namų, žmogaus galinčio priglausti žiemai ar galbūt visam likusiam jos gyvenimui. Kaimo turizmo sodybos „Pasartėlė“ šeimininkai sutiko priimti gulbę. Čia, dabartinėmis aplinkybėmis, sąlygos paukščiui galima sakyti yra idealios. Kol nėra šalčių gulbė galės plaukioti tvenkinyje, o jam užšalus sudarys kompaniją vištoms ir avytėms jų tvartelyje.

Atrodo istorija su laiminga pabaiga… Bet ar tikrai? Vietoj laukinio paukščio, kuris ateityje galėjo auginti jauniklius ir taip pratęsti savo giminę, turime, negalintį pasirūpinti net savimi, išlaikytinį. Žaizdotą, greičiausiai apkandžiotą šunų, bet vis tiek besiveržiančią į sodybas ir kaulijančią maisto iš žmonių elgetą.

Pasikartokime dar kartą. Laukinius paukščius galima maitinti, tik atėjus tikrai žiemai, užšalus vandens telkiniams, prisnigus. Kol nėra net gruodo paukščiai puikiai gali pasirūpinti savimi patys, o mažėjantys maisto ištekliai aplinkoje jiems yra stimulas migruoti. Pradėjus lesinti paukščius (smulkius sparnuočius lesyklose prie namų, antis ir gulbes neužšąlančiose properšose), tai reikia daryti visą žiemą.

Sartų regioninio parko direkcijos informacija