Kas gali atsakyti, ar išpranašavo, ar nulėmė būsimojo maestro likimą tas paveikslėlis, tačiau jį Lionginas Abarius tebesaugo iki šiol – kaip ženklą ir priminimą, kad gyvename ne tik dėl savęs, kad gautais ir įgytais dvasiniais turtais privalome dalintis. Ir štai jau daugiau nei pusę amžiaus maestro taip ir gyvena, dosniai dalindamasis savo kūrybos vaisiais, kurie ak, kokie saldūs! Tuo dar kartą įsitikinome spalio 25 d. popietę suėję, suvažiavę į Dusetų kultūros centro salę, kur buvo paminėtas Lietuvos dainų šventės dirigento, LRT valstybinio choro įkūrėjo, chorinės muzikos propaguotojo, pedagogo, kompozitoriaus, Zarasų krašto garbės piliečio profesoriaus 65–asis kūrybinės veiklos ir 85-asis gyvenimo jubiliejus.
„Kokie jūs visi gražūs, o kaip džiaugsmu ir meile šviečia Jūsų akys! Aš didžiuojuosi šiuo kraštu. Čia mano namai, čia gimiau, užaugau, iš čia išėjau į palaimingą muziko kelią, ir man garbė ir laimė būti čia, su jumis…“ – nuoširdžiai pasveikinęs savo šventės svečius, maestro visą iškilmių laiką negailėjo komplimentų renginio organizatoriams, choristams, žiūrovams, kurie atsidėkojo skambiais aplodismentais, šypsenomis ir glėbiais gėlių.
Viename straipsnelyje neįmanoma aprašyti visų šios kūrybingos asmenybės nueito kelio atkarpų, tačiau apie jas galime paskaityti L. Abariaus prisiminimų knygoje „Ėjau aš keleliu“. Jei tik Dievas duos sveikatos, bus ir antra knyga – juk tiek daug gyvenime sutikta nuostabių žmonių, išgyventa pačių įvairiausių įvykių, patirta smagių nuotykių. Maestro, be stulbinančio muzikinio talento, dar pasižymi ir stebėtinai gera atmintimi, puikia iškalba bei neeiliniu humoro jausmu! Vienas malonumas klausytis jo istorijų apie vaikystės išdaigas, muzikavimo pradžią ar pačius artimiausius, brangiausius žmones.
Maniuliškės – Rytų Aukštaitijos kaimelis su miškingomis kalvomis ir Avinuosto ežeru, su gimtąja sodyba, kurioje mažasis Lionginas augo girdėdamas švelniu balsu mamos dainuojamas dainas, visiems laikams įaugusias į atmintį – vėliau, jau tapęs kompozitoriumi, jas harmonizavo ir pritaikė chorams. Jau ankstyvoje vaikystėje, kai dar buvo gyvi tėveliai, kai vestuvėse ir vakaruškose skambėdavo smagios polkos ir ilgesingi valsai, ir pats Lionginas, prisijungęs prie kaimo muzikantų, grieždavo smuikeliu – dar anksčiau, nei pradėjo lankyti mokyklą. Vėliau prasidėjo juodų negandų kupinas gyvenimo tarpsnis. Sulaukęs keturiolikos metų, neteko mamos. Praėjus porai metų, tėvelis už pagalbą partizanams buvo ištremtas į Vorkutą, vyresnėliui broliui Mykolui teko pasitraukti į Ameriką, tad liko Lionginas vienas. Tačiau ne vienišas, nes pirmojo muzikos mokytojo, Antazavės parapijos vargonininko Juozo Dugno padedamas atrado muzikos pasaulį, kuriame lyg vandenyne sutilpo viskas – ir nepažintos, tačiau viliojančios salos, ir ramybės uostai, kurių jaunam vaikinui taip trūko agresijos ir sumaišties pilname realiame pasaulyje. Talentas ir noras muzikuoti buvo tokie stiprūs, kad 1946-1948 m. jau pats grodavo mišioms Avilių parapijoje. Taip ir nuėjo tolyn muzikanto keliu, lydimas Šv. Cecilijos – nuo Antazavės progimnazijos į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, iš ten į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Viskas, ko ėmėsi, sekėsi, nes į kiekvieną darbą įdėdavo dalelę širdies. 1963 m. naujai sukurto Lietuvos radijo ir televizijos valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, nuo 1965 m. visų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyriausiasis dirigentas, Lietuvos muzikos akademijos profesorius, Choro dirigavimo katedros vedėjas – tai vis didžiosios gairės. O kiek mažesnių, tačiau ne mažiau svarbių – gastrolės su choru Lietuvoje ir svečiose šalyse, šimtais skaičiuojami koncertai, atgaivinta lietuvių klasikinė chorinė muzika. Kiek dainų, giesmių, mišių sukurta, kiek straipsnių parašyta, koks gausus jaunųjų choro dirigentų būrys išugdytas! Ir viskas ne bet kaip, o su užsidegimu, maksimaliai išnaudojant savo kūrybines galias. Tokį mes matėme maestro ir jo šventės metu Dusetose – entuziastingą ir kupiną energijos, besidalinantį nuotaikingomis istorijomis apie 1934m. įvykusią pirmąją Dainų šventę Dusetose bei Antazavės pavasarininkų choro dalyvių kelionę pėsčiomis į ją ir atgal, apie dėdę Joną, kurio su peterburgska armonika atliekama polkutė vėliau tapo „Dėdės Jono polka“, apie to paties dėdės pastatyto malūno garsus, atgijusius harmonizuotoje lietuvių liaudies dainoje „Malūnas“, apie ilgus metus trukusią draugystę su Pauliumi Širviu – ne šiaip draugystę, o kūrybinį bendradarbiavimą, nes nemažai poeto eilių kompozitorius pavertė skambiomis dainomis. Ne tik įsimintinomis istorijomis klausytojus žavėjo maestro. Lyg apkerėta stebėjo salė jo, kaip dirigento, virtuoziškumą, netylančiais plojimais įvertino sodrų, vis dar galingą balsą, kai kartu su „Indrajos“ choro soliste Janina atliko P. Širvio „Mes draugavom ilgai“. Slapčiausias žiūrovų sielos stygas suvirpino, skaitydamas aukštaitiška tarme parašytus Reginos Katinaitės-Lumpickienės posmus, pagal kuriuos taip pat ne vieną dainą yra sukūręs. O pristatydamas kūrinį pagal Bernardo Brazdžionio eiles „Lietuviškam žodžiui“ nuoširdžiai prašė :„Kalbėkim ir dainuokim lietuviškai!“… Patriotizmas kompozitoriui tikrai ne tuščias žodis – tą jis įrodė visa savo gyvenimo veikla. Matyt, tai Abarių giminėje perduodama iš kartos į kartą, ką patvirtina ir keturmetės proanūkės Mėtos rytais giedamas Lietuvos Respublikos himnas! O ir lietuviui artimą religinę muziką propaguoti sovietmečiu reikėjo nemažai drąsos.
Nelieka be atpildo prasmingi darbai, tad ir apdovanojimų maestro turi daug ir reikšmingų – 1995 m. už nuopelnus Lietuvos valstybei, kultūrai, mokslui ir menui apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio medaliu, 2006 m. jam suteiktas Zarasų garbės piliečio vardas, 2010 m. – aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, 2013 m. už nuopelnus tautinei kultūrai apdovanotas „Aukso paukšte“ ir paskelbtas vienu iš konkurso „Nacionalinė vertybė“ nugalėtojų, įteiktas Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Renginio metu iškilmingai perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas: ,,Gerbiamasis Lionginai Abariau, nuoširdžiai sveikinu Jus gražios 85-erių metų sukakties proga. Ne tik įgimtas talentas, bet ir atkaklus darbas lėmė, kad esate viena ryškiausių Lietuvos muzikos asmenybių – žinomas ir mylimas kompozitorius, gerbiamas dėstytojas, ilgametis Dainų šventės dirigentas. Džiaugiuosi, kad šių metų Dainų šventėje Jūsų, kaip dirigento, jėgą teko pajusti ir man. Buvo nepaprastai malonu matyti ir jausti, kokios dainininkų ir žiūrovų pagarbos sulaukia vienas žmogus. Kolegas muzikus, studentus ir klausytojus Jūs visada stebinate vidine įtaiga, atsidavimu pašaukimui, įkvepiate tikėti muzikos galia telkti, drąsinti ir vienyti. 85-mečio proga linkiu Jums stiprios sveikatos, kuo dažniau aplankančio išsipildymo jausmo bei prasmingų – laisvės ir kūrybos kupinų – dienų!“.
Koncerto metu nuskambėjusias 22 dainas, kompozitoriaus sukurtas pagal garsių poetų eilėraščius, atliko Dusetų meno mokyklos jaunučių vokalinis ansamblis ir Dusetų meno mokyklos mergaičių vokalinis ansamblis (vadovė Dalia Deinienė), kultūros centro Dusetų dailės galerijos moterų choras (vadovė Janina Kaškauskienė), Utenos kraštiečių klubo mišrus choras ,,Indraja“ (vad. Daina Abariūtė-Lazauskienė), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choras (vad. doc. Dainius Puišys). „Lyg po širdį basas aniuolas vaikšto…“ – neslėpė savo susižavėjimo maestro, išklausęs Dusetų jaunųjų chorisčių atliktų kūrinių, o ir kitiems chorams negailėjo pačių šilčiausių žodžių. Nuoširdžias padėkas už puikiai parengtą šventinę programą chorų vadovams išsakė ir Zarasų rajono savivaldybės meras Arvydas Steponavičius, administracijos direktorius Ramūnas Keršys ir jo pavaduotoja Aušra Lamanauskienė.
Na, o norintieji pasveikinti patį maestro turėjo palaukti nemažoje eilutėje. LR Seimo nario Algimanto Dumbravos sveikinimą perskaitė jo padėjėja Regina Račkauskienė. Zarasų rajono savivaldybės meras Arvydas Steponavičius maestro dovanojo ekspromtu sukurtą šmaikštų ketureilį. Antazavės klebonas Stasys Tamulionis ir Zarasų dekanas Remigijus Kavaliauskas, rajono Savivaldybės tarybos nariai Violeta Barisevičienė, Stasė Goštautienė ir Rimantas Jurevičius, Antazavės ir Dusetų seniūnai Algirdas Lekaveckas bei Saulius Kėblys, Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Jūra Nastajienė, Algimantas Cibulskis, dr. Aloyzas Ramunis Budriūnas, laikraščio ,,Zarasų kraštas“ redaktorius Valdas Šerėnas, kultūros centro Dusetų dailės galerijos moterų choro vadovė Janina Kaškauskienė, Dusetų meno mokyklos direktorė Dalia Deinienė ir, žinoma, patys brangiausi kaimynai, bičiuliai iš Maniuliškių ir Kumpuolių kaimelių – visi dovanojo pačius gražiausius gėlių žiedus ir susikaupusius dėkingumo ir pagarbos žodžius, o taip pat rudens gėrybių pilnas kraiteles, kad maestro užtektų sveikatos išpildyti visus kūrybinius palinkėjimus!
Kaip dar viena dovana maestro ir jo kūrybos gerbėjams Dusetų dailės galerijoje veikė žemaičio nuo Šilalės, sporto žurnalisto, fotografo, Valstybinio televizijos ir radijo choro artisto, vėliau ir Lietuvos operos ir baleto teatro artisto Aloyzo Stasyčio nuotraukų paroda „Prisiminimai ir prisiminimai…“. Visą gyvenimą nesiskyręs su fotoaparatu, jis turėjo puikių progų fotografijose įamžinti įžymius Lietuvos kultūros veikėjus, pasaulinio lygio muzikos žvaigždes, teatro įžymybes, sportininkus. Tarp parodoje eksponuojamų portretų yra ir maestro L. Abariaus, su kuriuo artimai pažįstamas jau daug metų. „Tai Lietuvos kultūrai ir sportui nusipelnę žmonės. Norėjau, kad juos pamatytų iš arčiau. Tik gaila, kad tiek daug vertų parodyti, liko už kadro…“ – rašo autorius parodos anotacijoje.
Šventinis vakaras baigėsi, tačiau žmonės dar ilgai nesiskirstė, norėdami pabendrauti su gerbiamu sukaktuvininku, dar ir dar pasisemti išminties ir gerumo iš jo švytinčių akių. Tikime, bus dar ne viena proga susitikti, klausytis tiek jau tapusių klasika, tiek ir naujų kūrinių, nes maestro pažadėjo: „Liksiu visą gyvenimą su jumis…“
Šventės rengėjai: Kultūros centras Dusetų dailės galerija, Dusetų seniūnija.
Partneris: Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija.
Rėmėjai: Zarasų rajono savivaldybė, ,,Vasaknų dvaras“.
Vilija Visockienė
