Mergaičių mama ir tėtis labai džiaugiasi savo dukrų laimėjimu. Kaip jie sako mergaitės jau kaip ir gimė žirgyne ir visada augo apsuptos žirgų. Tėtis treniruodavosi ir jas dar esančias vežimėlyje, visada pasiimdavo kartu su savimi. Savarankiškai joti merginos pradėjo dar visai mažutės, sulaukusios vos trejų metuku. Vis po truputi pradėjo rimčiau sportuoti ir pirmą kartą varžybose jos debiutavo kai jom buvo 6 metai. Taip prasidėjo ir Dusetų miestelio vardo populiarinimas. Tada jos gavo ir savo pirmuosius poniukus, su kuriais sudalyvavo daugelyje varžybų ir kurie mergaites „išnešė“ į Lietuvos konkūrų debiutą. Tuo metu joti su mažaisiais poniais nebuvo labai populiaru, tačiau merginos tapo daugelio renginių ir varžybų „vizitine kortele“ ir taip prasidėjo rimtas sportinis jojimas su mažaisiais poniais. Poni klasėje būna pakankamai dideli žirgai o mažieji poniai dar vadinami šetlandais, turi būti ne didesni nei 1.09 m. ties gogu. Tačiau atsiradus vis daugiau norinčių buvo pradėta organizuoti vis daugiau mažųjų ponių klasės varžybų
Aišku, kaip mama sako, merginos dirba „juodai“ ir visos pergalės iškovotos „juodu“ darbu. Merginom labai trūksta maniežo ir tai labai „apkartina“ jų kaip sportininkių dalią, bet noras pasiekti kuo geresnių rezultatų yra daug stipresnis ir kiekvieną diena, nesvarbu kokiu oru, ar lietus ar sniegas, vyksta treniruotės. Prieš varžybas ypač tenka daug dirbti ir daug ruoštis: inventorių išsivalyti, išsipuošti, priekabą pasiruošti, paruošti žirgus, nors odinis inventorius yra labai sunkus vaikui, tačiau jos viską pilnai pasidaro pačios. Tą visą sunkų darbą, sudalyvavus daugiau nei 20 –je varžybų, vainikavo paskutinių varžybų rezultatai. Kaip mama sako – jos dukros turi visas jos vaikystės svajones: turi žirgus savo kieme, gali pastoviai būti su jais, „čiupinėti“, joti, užsiiminėti žirgų sportu ir „skinti“ pergales. Daug kas merginom pranašauja labai didelę ir gerą sportinę karjerą, taip pat to tikisi ir mergaičių tėvai.
Rūta Gedvilaitė