Sėdžiu prie lango įsisupusi į šiltą, gerokai man per didelį tėčio megztinį, geriu žalią arbatą, paskanintą medumi, ir stebėdama už stiklo balkšvus, drėgnus lietaus lašus prisimenu, kaip prieš keletą dienų nedideliu autobusu važiavome į ekskursiją. Dar ir dabar jaučiu tą jaudulį, kai pasiekėme Viliaus universiteto duris. Vos įžengę pajutome jaukią atmosferą. Juk Vilniaus universitetas yra vienas žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas dar 1579 metais. Mus pasitikusi gidė labai įdomiai pasakojo apie universitetą ir biblioteką. VU biblioteka yra seniausia Lietuvos akademinė biblioteka, dar 1570 metais įkurta jėzuitų. Biblioteka yra net 9 metais senesnė už universitetą. Pažintį su senąja biblioteka pradėjome nuo Pranciškaus Smuglevičiaus salės – seniausios, XVII a. pr. universiteto salės, pavadintos ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo Pranciškaus Smuglevičiaus vardu. Galėjome apžiūrėti unikalią retų spaudinių kolekciją. Pasižvalgėme po Joachimo Lelevelio vardu pavadintą salėję, grožėjomės ant sienų išlikusių senųjų tapytų sienų fragmentais. Labiausiai įsiminė Baltoji salė, dar vadinama Senąja observatorija. Observatoriją sudarė Baltoji salė, Mažoji salė, du lengvi keturkampiai triaukščiai bokštai ir du vieno aukšto bokšteliai. Tai erdvi, 6,40 m. aukščio patalpa, gerai apšviesta iš abiejų pusių 14 langų. Senojoje observatorijoje galėjome apžiūrėti ypač kruopščiai išpieštus didelius žemės gaublius. Patys pagalvokite, juk žmogus turi būti labai talentingas, kad tiksliai, įdomiai ir estetiškai pateiktų tokį vaizdą. Vienas gaublys buvo išskirtinis. Jo paviršių dengė įspūdingi žvaigždžių piešiniai. Iš šios salės galėjome siaurais stačiais laiptais patekti į bokštą ir pasidairyti po Universiteto rūmus ir Vilniaus senamiestį iš viršaus. Buvo įdomu stebėti nuostabų atsiveriantį vaizdą. Netrukus mūsų pažintis su universitetu tęsėsi pasivaikščiojimu po kiemelius. Pabuvojome Astronomijos observatorijos kiemelyje, kurį puošia XVIII a. observatorijos pastatas su Zodiako simboliais, lotyniškų sentencijų eilutėmis. Įspūdingas ir garsaus XVII a. pradžios Europos poeto, VU auklėtinio, vėliau profesoriaus, M. K. Sarbievijaus kiemelis. Visais laikais puošniausias ir svarbiausias Didysis kiemas – savotiškas Universiteto panteonas, kurio galerijoje įamžinti Universiteto steigėjai, mecenatai, įžymūs mokslo vyrai. Jame vykdavo ir tebevyksta svarbiausios šventės ir iškilmės, iš jo patekome ir į nepakartojamą Šv. Jonų bažnyčią. Šis itin nuostabus architektūrinis kūrinys turi gotikos, baroko bei klasicistinių bruožų. Bažnyčios interjere akį traukia dešimties presbiterijos altorių kompozicija, vienintelė tokia Lietuvoje ir Baltijos šalyse. O bažnyčios vargonai buvo žymiausi Lietuvoje. Centrinėje navoje, prie piliorių, stovi 18 skulptūrų, iš kurių net 12 vaizduoja šventuosius Jonus. Įdomu tai, kad bažnyčios varpinė, pastatyta 1610 metais, yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio statinys, siekiantis net 68 metrus. Apžiūrėjome ir Filologijos fakultete Kazimiero Būgos salę. Ši patalpa įspūdingai padabinta įvairiausiais piešiniais, vaizduojančiais metų laikus nuo pavasario iki žiemos bei įprastus žmonių darbus. Po įspūdingo pasivaikščiojimo po VU kiemelius, atsisveikinę su mus taip maloniai lydėjusia ir įdomiai pasakojusia gide, išvykome į kitą universitetą.

Taigi kita mūsų ekskursijos dalis – įdomus užsiėmimas VGTU elektronikos fakulteto Automatikos katedroje. Čia mus mielai sutiko priimti ir pamokyti, kaip pasigaminti elementarų robotą bei supažindinti su lego Mindstrom robotų programavimu, docentas dr. Tomas Luneckas. Turėjome progą iš atsivežtų nebenaudojamų telefonų (iš kurių vėliau išlupome vibratoriaus detalę), senų dantų šepetukų bei nedidelių šarminių baterijų susikonstruoti po stalą straksintį elementarų robotuką. Likome sužavėti tokio paprastumo bei sumanumo. Vėliau buvome palydėti į kitą auditoriją, kurioje supažindino su robotų bei automatinių sistemų programavimu. Patys bandėme programuoti mums duotus lego Mindstorm robotus. Tiesa, sekėsi tikrai ne visiems, bet buvo įdomu ir linksma. Visiems labai patiko tokia pamoka.

Keistuolių teatre žiūrėjome muzikinį detektyvinį V. V. Lansbergio ir A. Ginioto vienos dalies žiaurių romansų spektaklį „Išėjau aš stotin“. Spektaklio metu vaiduoklis Aleksas pasakojo kažkada seniai geležinkelio stoties restorane įvykusią paslaptingą istoriją. Išgirdome daug kraupių pasakojimų apie besivaidenančias dūšias, apie naktį vaikštančius numirėlius. Teko ir susigraudinti, ir tikrai smagiai, nuoširdžiai pasijuokti.

Jau gerokai sutemus, išvargę, bet patenkinti, grįžome namo.

Norime padėkoti šios įdomios kelionės organizatorei, mūsų auklėtojai Dainorai Biliūnaitei.

Marija Kuzmaitė,

Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos IIg klasės mokinė