Dailininkė E. Taločkienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Vilniaus tapytojų sekcijos ir akvarelininkų grupės „Aqua 12“ narė, Lietuvos bajorų Karališkosios sąjungos ir Šv. Kazimiero ordino narė.
- Taločkienė daug dirba labdaringais tikslais. Steigia įvairias premijas, fondus, dovanoja savo kūrinius. Ypatingą dėmesį dailininkė skiria edukaciniam dailės projektui „Mano Lietuva“, kurį jau trečius metus organizuoja Šv. Kazimiero ordinas ir Lietuvos dailininkų sąjunga. E. Taločkienė pasiūlė idėją projekto temas dedikuoti iškilioms Lietuvos istorinėms asmenybėms bei svarbioms datoms pažymėti, taip skatinant vaikų ir jaunimo kūrybinę raišką bei tautiškumą. Šiemet LDS nariai – dailininkai-pedagogai, kartu su savo moksleiviais buvo pakviesti dalyvauti vaikų ir jaunimo piešinių konkurse, skirtame lietuvių kilmės prancūzų kalbininko A. J. Greimo 100-osioms metinėms pažymėti. Konkursui pasibaigus, bus suformuota bendra mokytojų ir jų mokinių – atrinktų laureatų – keliaujanti paroda. Laureatai bus apdovanoti Vilniaus miesto rotušėje spalio mėn. Dailininkė pažadėjo kitais metais į projektą „Mano Lietuva“ pakviesti ir Dusetų meno mokyklos jaunuosius dailininkus.
Parodos atidarymo metu jos autorė šiltai bendravo su žiūrovais, labai džiaugėsi sutikusi savo buvusią mokinę Svetlaną Raugienę, dirbančią dailės mokytoja Dusetų Kazimiero Būgos meno mokykloje, bei kitus bičiulius, kurių Dusetose turi nemažai, nes tai – jau trečioji personalinė dailininkės paroda mūsų krašte (ankstesnės parodos rengtos senosiose dailės galerijos patalpose). Menininkę sveikino Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, parodų kuratorė Normantė Ribokaitė, kolegos dailininkai.
Dailininkės kūriniai yra susiję su Lietuvai svarbiomis istorinėmis datomis, vietomis, asmenybėmis ir architektūros objektais. Paroda „Mano Lietuva“ yra skiriama Baltų vienybės dienai paminėti.
Šioje parodoje žiūrovus labiausiai stebina unikali tapybos technika – didelių formatų darbai iš tolo atrodo lyg kruopščiai išausti gobelenai, tačiau priėjus arčiau matome, kad jie sukurti iš virpančių spalvinių linijų pačiu ploniausiu teptuku. Subtilių tonų paveikslai primena rytietiškas mandalas. Ir iš tiesų jų autorė prie savo tapybos darbų medituoja mėnesį ir daugiau, „įausdama“ į paveikslus nesustabdomai srūvantį laiką, lengvas ir sunkias godas, garsus ir šviesas, viską, ką dailininkė mato, girdi, jaučia ne tiek akimis, kiek širdimi. Apie tai kalba ir poetiški kūrinių pavadinimai – „Kasdienybės audinys“, „Kelias į šviesą“, ciklai, skirti Lietuvai, Moteriai, Gamtai.
„Vienas svarbiausių dailininkės mąstymo bruožų – laiko tėkmės jutimas. Jos visa kūryba poetiška, labai muzikali (autorė rašo eiles), kurioje atsispindi istorinė praeitis, kultūra, gyvenimo trapumas ir laikinumas. Išskirtiniai kūriniai ir senojo Vilniaus tematika. Tai impresionizmo principu sukurta virpanti plonų vertikalių potėpių erdvė“,- teigia menotyrininkė, dr. Nijolė Tumėnienė.
Visuomet smagu pašnekinti tuos kūrėjus, kurie neapsiriboja pasakymu „tegul patys darbai kalba“, o sutinka plačiau papasakoti apie save. Tad skaitytojui dėmesiui – pokalbis su dailininke Emilija Gaspariūnaite-Taločkiene.
Kur slypi Jūsų kūrybinės versmės ištakos?
Ant mano studijos sienos kabo Leonardo da Vinčio paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Dar ir šiandien jis stebina neišblukusiomis spalvomis. Man tai brangi relikvija, nes šią reprodukciją (gražiai įrėmintą), padovanojo mano mamai, jaunai bajoraitei Adelei Zavadskaitei jos pusbrolis, Lenkijos karininkas M. Zavadskis, gyvenantis Krokuvoje – vestuvių proga. Ji ištekėjo už ūkininko Juozo Gaspariūno.
Tėveliai pirmieji pastebėjo mano gabumus piešti, jie sakydavo, rodydami į „Paskutinę vakarienę“: „Tai šventas paveikslas, mokykis, gal tapsi dailininke…“
Kas buvo Jūsų mokytojai, suformavę Jus kaip dailininkę? Gal tai net ne žmonės, kažkas kitas?
Nuo pat vaikystės paišiau, o mokykloje (dabar Paįstrio Juozo Zikaro gimnazija), buvau geriausia piešėja. Po aštuonių klasių įstojau į Kauno dailės mokyklą. Įgijau tapybos pagrindus. Dažnai prisimenu akvarelininkų mokytoją Albertą Lukštą, kuris mane supažindino su akvarelės technika ir padovanojo pirmą dėžutę gerų akvarelinių dažų „Leningrad“ bei puikų teptuką. Tai buvo nuostabi dovana jaunai merginai, atvykusiai mokytis iš mažo provincijos miestelio Paįstrio. Netoli jo, Paliukų kaime – skulptoriaus J. Zikaro tėviškė. Jo šventųjų skulptūros puošia Paįstrio bažnyčios altorius. Skulptorius lankydavosi mūsų namuose. Po daugybės metų tapau J. Zikaro fondo pirmininke, keletą metų dariau įvairius renginius jo atminimui, apdovanojau daugybę talentingų mokinių. Renginiai vyko Panevėžio dailės galerijoje, Vilniaus rotušėje, Kauno Žilinsko galerijoje ir kitur.
Menotyrininkai Jūsų kūryboje atranda „čiurlionišką“ muzikos ir dailės sintezę, jie yra kupini šviesos ir vilties. Kas Jus įkvepia?
Geriausia mokytoja – gamta, dailės knygos, parodos. Lietuvai tapus nepriklausoma, aplankiau garsiausius pasaulio muziejus Egipte, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kinijoje, Mongolijoje, Honkonge, Švedijoje, Danijoje, JAV. Turėjau galimybę ir pati parodyti savo kūrybą – Olandijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur.
Kaip gimsta poezija? Ar ji atsiranda tyloje, naktimis, o gal kūrybos metu?
Eilės gimsta staiga ir netikėtai:
Ant baltos žiemos paletės
parašysiu ilgą ilgą laišką
tik be spalvų, tik be raidžių
nupiešiu paukščio skrydį laisvą…
Kurios temos Jums yra pačios artimiausios, kurias norėtumėte tęsti, kokios dar tik bręsta, neduoda ramybės?
Artimiausia tema – „Greimui 100“. Turiu sukurti diptiką, kurį su kitais tapytojais eksponuosiu Vilniaus rotušėje spalio 3 d. Tai labai didelis renginys, šiuo metu vyksta piešinių konkursas keliose meno mokyklose Lietuvoje. Turim labai daug darbo. Tikiu, viskas bus gerai! Artimiausios širdžiai temos – „Mano Lietuva“, „Grįžtu į tėvynę“.
Kaip surikiuotumėte savo Mūzas pagal jų reikšmingumą Jums pačiai?
Akvarelė, tapyba, grafika (nemažai darbų esu padariusi tušu ir plunksnele, jie yra saugomi Panevėžio G. Petkevičiūtės-Bitės bibliotekoje, taip pat jai padovanojau vertingą tapybos ir akvarelės kolekciją). Dievinu poeziją, rašau, skaitau ją. Kai pakviečia, rengiame pasirodymus kartu su dainų autoriumi ir atlikėju Vygantu Kazlausku, buvome Varšuvoje Lietuvių ambasadoje ir kitur.
Jūsų vyras taip pat dailininkas – ar lengva kartu gyventi dviem menininkams?
Mano vyras tapytojas Ričardas – uždaras žmogus, labai daug turi darbų, bet neeksponuoja… Jis yra mano šviesa, patarėjas, rūpintojėlis, suteikęs man visišką kūrybinę laisvę. Kartu pergyvenom siaubingą netektį, kai žuvo autoavarijoje mūsų vienintelis sūnus. Kelis metus nieko netapiau. Po truputį stojausi ant kojų, buvome vienas kitam ramstis.
Kokia tapybos reikšmė šiuolaikiniame medijų pasaulyje?
Tapyba, kokia ji bebūtų, tai žmogaus sielos vidinio pasaulio išsisakymas. Tiek moderni, tiek suprantama paprastam žmogui, ji žavi savo spalvomis, linijomis, formomis, rėkianti, tylinti, muzikali… Vaikai, jaunimas mūsų ateitis, juos reikia mokyti suprasti grožį. Tai mes ir darome. Aš nesiliauju stebėtis, kiek yra talentingų jaunų žmonių!
Vilija Visockienė
Nuotr. autorės