„Ir nėr kūrybai pabaigos, kas buvo polėkiu, lai būna ugnimi, besisukančiu kūnu, atokvėpiu gi – niekados“, – rašė vokiečių poetas V. Getė.
…nepatikėsite, bet paukščiai, dažnai vadinami Žemės ir Dangaus tarpininkais, į Dusetas suskrenda pirmieji… Visas jų būrys, nusileidęs čia, Amatų centre, jau seniai ėmė suokti, giedoti, caksėti, čirkšti, čirpti, švilpauti, ūbauti, klykauti, čirenti, čiulbėti. Kiekvienas savo balsu – vis kitaip… Menininkas Erikas ČYPAS, žiūrėdamas į juos, šypsosi ir sako, jog šioje paukščių minioje, dviejų vienodų, net ir labai norėdamas, tikrai nesurasi.
Erikas Čypas gimė ir augo Užtiltėje. Aštuonias klases baigęs Dusetose išvyko mokytis į Kauno 52-ąją profesinę mokyklą. Nors tais metais buvo didelis konkursas – 4 kandidatai į vieną vietą, sėkmingai išlaikęs dailės egzaminą (iki šiol pamena, ką piešė), mokėsi meninių baldų gamybos staliaus amato. Kadangi profesinė mokykla bendradarbiavo su Liaudies kūrybos gaminių įmone „Minija“ (įkurta 1964 m.), esančia Plungėje, o Utenoje buvo jos filialas, visas vasaros praktikas teko drožti tušinukus. „Niekas nesuskaičiuos, kiek jų išdrožiau; į tą drožybą buvo įtraukti ir visi draugai: vieni tušinukus šveisdavo, kiti juos dažydavo“, – kvatoja Erikas ir pasakoja, kaip vėliau, tarnaujant kariuomenėje (pirmasis Lietuvos Kariuomenės šaukimas), labai pravertė drožybos įgūdžiai: teko ruošti užrašus įvairiems kabinetams. Tiesa, čia dirbti neskubėjęs (šypsosi)…
„Visą laiką norėjau turėti savo Amatų centrą. Kai sužinojome, kad parduodama biblioteka, nesuabejojau: bandysiu pirkti“, – prisimena Erikas. Šiandien šis Amatų centras – puiki vieta, kurią galime įvardinti ir paukščių, ir prieverspčių rojumi… O kur dar senovinių daiktų kolekcija, Žmonos Daivos, irgi tautodailininkės gėlėtos apyrankės ir riešinės?
„Drožyba – tai mano ir darbas, ir laisvalaikis, ir visas gyvenimas“, – kalba gerai žinomas respublikoje drožėjas, teigiantis, jog laikas, kurį galėtų pavadinti laisvu, jam išvis neegzistuoja, ir prisipažįsta, kad be drožybos savo gyvenimo tikrai nebeįsivaizduoja: jei minutė, kita laisvesnė – tai lentą kokiam drožiniui pasiruoš, tai ornamento paieškos, nes mintys apie drožybą vis besisukančios.
„Švęsdamas savo 40-ąjį gimtadienį, buvau suorganizavęs parodą, kurioje buvo virš 80 nuostabiausių darbų (pvz. prieverpstės 1-1,5 m didumo.) Tai buvo ypatinga paroda – man artima ir labai miela. Ruošdamas gaminius – drožinėdamas pirmąjį prieverpsčių dešimtuką, skaitinėjau, žiūrinėjau įvairias knygas, ieškojau įvairiausių raštų, bet paskui pastebėjau, kad kuo daugiau jų sukuri, tuo daugiau įvairesnių raštų galvoje atsiranda savaime… Dabar jau žinau, kad daugiau tokios parodos nebepadarysiu, net ir norėdamas, pakartoti jos nebesugebėsiu, nes tie darbai buvo ne tokie profesionalūs, kiek kūrybiški. Gaila, kad visus tuos darbus pardaviau. Puikiai pamenu pasakytus man žodžius: „Netapk muginis“. Bet aš greit juo tapau“, – pasakoja Erikas, gyvenantis ir kuriantis Dusetose, tačiau sėkmingai organizuota paroda Rokiškyje įtraukė Jį į aktyvią šio rajono tautodailininkų sąjungą. Jo darbų personalinės parodos surengtos Anykščiuose, Kriaunose, Molėtuose, Zarasuose ir kt.
„Man labai patinka mugės“, – prisipažįsta tautodailininkas ir dalijasi dar gyvais kunkuliuojančiais prisiminimais apie jas: „Kaziuku“ – vadinama tradicinė, jų šeimoje labai mėgiama mugė (kaip gaila, kad šiais metais jos nebus) pradedamas senųjų amatų puoselėjimo ir tradicijų gaivinimo ratas, įgaudavęs vis didesnį pagreitį. Beveik visi 150 paukštelių, atvežtų tąsyk į Kaziuko mugę, tiesiog „išskrido“ iki pietų… ,,Žolynų turgus“, kuriuo stengiamasi atgaivinti senojo Joninių kermošiaus tradicijas Gedimino prospekte (Vilniuje), labai spalvinga ir kvapi mugė: visos menininkų palapinės išpuoštos įvairiausiais žolynais, vainikais, o dalyviai pasipuošę drabužiais iš lino. Įspūdinga būna mugė Kernavėje, vykstanti Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą. O pavyzdžiui, Šv. Baltramiejaus mugėje (sertifikuota Lietuvos tautinio paveldo dalis, vilniečiams žinoma nuo XVII amžiaus vidurio), kuri vyksta rugpjūtį, per pusę dienos buvo išpirktos visos turėtos geldutės su saulučių ženklu…
Paskutinėmis rugpjūčio dienomis šurmuliuoja „Mėnuo Juodaragis“ – dideles minias kasmet sukviečiantis į nepriklausomą savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalį. Šurmuliuoja įvairių amatų kiemeliai, kuriuose norima ne tik išgirsti, susipažinti su senaisiais amatais, bet ir pabandyti juos „prisijaukinti“, suburia daug žiūrovų. Čia ne vieną kartą dalyvavo ir medžio drožėjas Erikas Čypas, vienais metais kvietęs į kaušų skobimo, medinių paukščių drožinėjimo edukacinę veiklą (Tuokart net 65 žmonės (nes tiek buvo pasidaręs šablonų) drožinėjo paukštelius (tačiau poreikis būtų buvęs ir didesnis, vėliau prieidavo žmonės, kurie domėjosi šia edukacija); kitais metais jis demonstravo medinių kaukių gamybą. („Tai buvo labai pavykęs kolektyvinis darbas, nes kaukės buvo įspūdingo dydžio: 1×1,5 m. „Kas norėjo, tas tikrai kaltu palesė“, kas dantį išdrožė, kas kokią raukšlę iškalė – gražiai gavosi“, – šypsosi kūrėjas). Jam teko lankytis ne tik Lietuvos tautodailės mugėse, bet ir Agluonoje, Ludzu (Latvija); gaila, kad karantinas pernai sugriovė ir numatytą išvyką – į Sankt Peterburgą (į senovinę mugę)).
„Kartą Kaziuko mugės rengėjai paprašė paukštelių dekoracijoms: kelių didelių – metro dydžio ir 30 paukštelių dviejų sprindžių didumo. Šventės pabaigoje, nukabinant juos, priėjusi japonų delegacija pasiteiravo, ar galėtų keletą įsigyti? Pardaviau visus – alei vieno. Gera buvo grįžti namo tuščiomis. Japonai labai mėgsta rankų darbo gaminius, bet perka tik su „saulytėmis“ – be jų nepirks“, – dalijasi plūstelėjusiais šviesiais prisiminimais.
Sustiprintas dailės mokymas Dusetų mokykloje – puikus pamatas įvairiems meniniams įgūdžiams formuotis. „Ne veltui, sužinoję, kad esi baigęs šią mokyklą, greit „įjungdavo žalią šviesą“, – teigia E. Čypas, kuris dar besimokydamas Dusetose, tapo piešinių konkurso laureatu ir buvo net pakviestas į TV laidą „Mano pasaulis“. Paauglio piešinys – tušu nupieštas stomatologas – buvo labai gerai įvertintas. Kelionė į Vilnių su dailės mokytoju Romualdu Pučeku buvo labai įsimintina.
Pagrindiniai, beje, ir mėgstamiausi tautodailininko kūriniai – prieverpstės ir paukšteliai. Kai pradėjo mokytis Kaune, pirmieji bandymai drožinėti – saulytės. Tai buvo pradžių pradžia. „Matyt, lemtinga. Nes nuo 15 metų iki dabar tai darau“, – šypsosi menininkas, o jos iki šiol ir šviečiančios, ir spinduliuojančios beveik visuose jo kūriniuose.
Neseniai Rokiškio dvaras (Krašto muziejus) Erikui pasiūlė išdrožti 150 paukščių statulėlių taip, kaip drožė savamokslis medžio drožėjas skulptorius Lionginas Šepka, kurio meno kūriniai eksponuojami Rokiškio Krašto muziejuje. „Pradėdamas juos drožinėti, įsivaizdavau, kad visa tai vyks labai greitai. Dabar supratau, kas yra tikroji senoji drožyba – viską atliekant tik peiliais (ne kaltais). Sunku „įlįsti“ į žmogų, suprasti jo „matymą“, kaip padaryti kiekvieną plunksnelę, kiekvieną jos linkį. Kiekvieną dieną drožiau po 5-7 valandas. Galvojau, kad išdrožęs paskutinį, jau būsiu patenkintas, atlikęs užduotį-darbą, tačiau iš tiesų ši veikla labai „įtraukė“. Patiko. Supratau, kad senasis menas ypatingas. Tarp tų paukščių tikrai nėra dviejų vienodų: kiekvienas jų vis kitoks“, – porina medžio drožėjas, džiaugdamasis, kad turėjo puikią galimybę prisiliesti prie senojo meno.
Labiausiai mėgstantis drožti iš sausos liepos – medieną pats pasiruošia. Iš jos galima „išlankstyti viską, ką nori. Įspūdingi meno kūriniai Jekaterinburge drožti irgi iš liepos, tik paskui paauksuoti. Liepą galima ir išlenkti, ir įvairias bangas padaryti. Ji netrūkinėja. Drebulė tam netinka, ji – tik degtukams“, – dalijasi kubilininkystės ir žaislininkystės amato puoselėtojas Erikas, kurio gaminiai sertifikuoti tautinio paveldo ženklu.
Niekada nestokojantis idėjų medžio drožėjas ir dabar jau kuria vizijas, kokią staigmeną mažiesiems dusetiškiams paruoš vasarą, kai vyks tradicinė Kraštiečių šventė. Erikas prisipažįsta, norėjęs organizuoti jubiliejinę parodą… Mintys vis sukasi, ir ji tikrai bus…
„Daug metų svajojau apie sodą. Pernai štai pasodinome 80 vaismedžių. Aptvėrėme… Tikiuosi, kad žiema nebus nušaldžiusi“, – kalba Erikas… Ir, aišku, kad kiekviename medyje giedos, čiulbės paukščiai…
Kartu su sugrįžtančiais paukščiais atskuba ir jubiliejinis Eriko gimtadienis. Visi paukščiai – išskridę, išdalinti, ar Amatų centre besipuikuoją, rytoj suskris čia, prinešdami ne tik krūvas pačių geriausių linkėjimų, bet gražiausių idėjų ir minčių… Ir nuo jų čiulbesio Dusetose tikrai bus dar šviesiau… Menininkas puikiai žino, kad mintys tarsi didžiulis būrys paukščių kartais staiga plūsteli ir ima džiuginti savo nuostabiomis giesmelėmis…. Ir tada taip gera širdy, nes tiek daug grožio yra sukurta.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotraukos iš Eriko Čypo šeimos albumo
