Janina Kutkienė užaugino ir išleido į gyvenimą tris dukteris ir šešis sūnus. Už šių sausų žodžių slepiasi visos džiaugsmo ir vargo dienos bei naktys, pažįstamos kiekvienai motinai, tik padaugintos iš devynių, ir dar tylus Janinos atodūsis: „ Kaip jau Dievulio duota, taip jau yra…“ Jei tikėti, kad Dievulis sunkų kryželį uždeda tiems, kuriuos labiausiai myli, tuomet ji tikrai yra labai mylima – ir Aukščiausiojo, ir savo vaikų, o tas kryželis, lyg žolę prie žemės prispaudžiantis vėjo ir liūties šuoras, pasirodo ne toks ir sunkus, nes atsitiesti visuomet padeda savi, artimi, brangūs žmonės. Janina Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos tarybos nutarimu nominuota už širdies stiprybę ir dvasios turtus, atiduodamus savo vaikams. Ko gero, tikslesnį nominacijos užvardijimą būtų sunku sugalvoti – tik stiprios širdies ir dvasiškai turtingas žmogus gali nueiti tokį gyvenimo kelią nepalūžęs ir išlaikęs tikėjimą, viltį bei meilę.

Gimusi Alantoje, vėliau Janina su tėvais persikėlė gyventi į Leliūnus. Įsigijusi prekybininkės profesiją, Leliūnų maisto parduotuvėje išdirbo dešimt metų. Sukūrė šeimą, gimė keturi vaikai. Kai mažiausiam tebuvo vieneri metukai, vyras, kaip sakoma, išėjo ieškoti „lengvesnio“ gyvenimo. Janinai, likusiai vienai, likimas nusišypsojo – ji sutiko žmogų, kuris pamilo ir ją, ir jos vaikus. Persikėlus į Maskvyčių kaimą (Dusetų sen.), atokus, erdvus vienkiemis tapo jų užuovėja, ir čia pasaulin atėjo dar penki vaikeliai. Taip ir augo, vieni kitiems padėdami, palaikydami, užstodami. Kaime darbų niekada nepritrūksta – gyvuliai, daržai, buities rūpesčiai, – tik spėk suktis. Ir sukosi, plušo visi, kol staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – netikėtai mirė mylimas vyras, su kuriuo kartu pragyventa septyniolika metų. Liko nedidukai vaikai, tad liūdėti, pasiduoti nebuvo galima. Girdėdama patarimus susirasti antrąją pusę – juk kaime vyriškos rankos labai reikalingos, – moteris net į tokias kalbas nesileisdavo, jautė, nebesutiks daugiau žmogaus, kuris svetimus vaikus priims ir mylės kaip savus… Užaugino Janina savo gausų pulkelį, neieškodama pagalbos iš kitur, vien savo jėgomis. Aišku, ir vyresnėliai nemažai padėjo. O šį pavasarį visą šeimą vėl sukrėtė smūgis, po kurio dar nežinia kada pavyks atsigauti – tragiškai žuvo vyriausioji dukra Jolita. Janinos globoje liko pusantrų metukų anūkytė Viltė, kurios vardas suteikia jėgų iškęsti netekties skausmą, gyventi toliau.

Kalbant apie šviesiąją šios šeimos likimo pusę, Janina gali didžiuotis savo suaugusiais vaikais – vieni dar mokosi, kiti jau dirba, o vasaromis suvažiuoja su anūkais – jau penki jų vasaromis šėlsta pas močiutę, tokią mylimą ir reikalingą.

Kalbėdama apie vaikus – Jurgitą, kuri jau baigė mokslus Alantoje, Anykščiuose įsikūrusį Aurimą, Utenoje gyvenančius ir dirbančius Loretą, Osvaldą, Rimantą, Vytautą, dar gimtųjų namų neapleidusius Darių ir Nerijų – mamos balsas sušyla, ir akys nušvinta gerumu. Ji džiaugiasi, kad nė vienas jų nenuėjo klystkeliais, kad visi lanko, padeda. Ar bereikia geresnio įrodymo, kad motinystė Janinai yra didžiausia dovana. Ir gal kiek per skambiai bus pasakyta, bet Lietuva gyvuoja tik tokių motinų pasišventimo dėka.

Vilija Visockienė