Pelėda peledėla ųžuole tupėdama giesmes taiso

Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Share on Tumblr0Email this to someone

Pelėdos, kurių žinoma apie 200 rūšių (Lietuvoje-12 rūšių), plačiai paplitusios pasaulyje, tačiau tik maža dalis žmonių yra su jomis susidūrusi, mat pelėdos – tamsos, prieblandos paukščiai, nors neretai gyvena arti namų. Šių raibaplunksnių gyvenimo ypatumai – neišsemiami paslaptingų ir baugių istorijų šaltiniai visais amžiais ir visose tautose. Vieni jų labai bijo, kiti labai žavisi ir laiko išmintingiausiais paukščiais (gamtininkai dėl to turi kitokią nuomonę), o viena rūšis – pelėdikė – net pavadinta senovės graikų išminties ir karo deivės Atėnės vardu.

Straipsnio pavadinimas paimtas iš archajiškos lietuvių sutartinės, liudijančios, kad ir mūsų tautoje pelėda nuo neatmenamų laikų yra gerbiamas paukštis. Šioje frazėje visi žodžiai yra simboliškai reikšmingi, susiję su mitiniais Visatos įvaizdžiais. Mūsų įžymioji proistorės tyrinėtoja profesorė Marija Gimbutienė teigia, jog deivė Pelėda buvo viena iš svarbiausių dievybių žmonijos civilizacijos pradžioje.

Lapkritis – tamsiausias metų mėnesis, tad idealiai tinkamas pelėdų sąskrydžiui. Tokį ir suorganizavo fotomenininkas Kęstutis Čepėnas, sukvietęs visas savo nufotografuotas pelėdas į Dusetų dailės galeriją lapkričio 25 d. Neeilinė tema sutraukė neeilinį žiūrovų būrį – suvažiavo autoriaus bičiuliai, kolegos, gamtininkai, fotografai, paukščių mylėtojai iš visų aplinkinių ir tolimesnių rajonų, net iš Baltarusijos sulaukta svečių. Parodos „Raiba tyla“ atidarymą pradėjęs Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas pristatė K. Čepėną kaip žmogų, ypatingai glaudžiai susijusį su mūsų kraštu, nes fotomenininko giminės šaknys – garsiame įžymiais žmonėmis Veleikių kaime, esančiame netoli nuo Dusetų. Kęstutis dažnai svečiuojasi Dusetų dailės galerijoje, dalyvauja bendrose čia rengiamose parodose.

K. Čepėnas papasakojo, kaip užgimė ši paroda: „Dažniausiai idėjas pakiša gyvenimas ir susiklosčiusios aplinkybės. Darbo reikalais važinėdamas po Baltarusiją, prieš 4 metus atradau ten gyvenančią gausią laplandinių pelėdų populiaciją. Laukinių paukščių fotografavimas – ne vieno žmogaus darbas, tad arčiau prieiti, stebėti jas padėjo tenykščiai gamtininkai. Vienas jų – šiandien Dusetose besisvečiuojantis tarptautinio laukinės gamtos fondo direktorius, garsus Baltarusijos fotografas Sergejus Plitkevičius. Jis suvedė mane su tais žmonėmis, kurie ypač gerai išstudijavę pelėdą gyvenimą ir kurie įvedė mane į jų pasaulį. Šis riestu snapu ir žmogaus veidu paukštis yra labai įdomus. Turbūt nėra kito tokio paukščio, žadinančio žmogaus fantaziją, taip dažnai užtinkamo mitologijoje ir pasakose. Milžiniško dydžio pelėdų skulptūrų randama net Egipto piramidėse.“ Fotomenininkas ir iš savo klajonių po miškus papasakojo mistišką istoriją apie pelėdą, visą dieną viliojusią, žaidusią slėpynių ir nuvariusią nuo kojų jį patį ir tris kolegas fotografus.

Parodos autorius ypatingus padėkos žodžius išsakė Panevėžio miesto reklamos agentūros „Amalkeros leidyba“ komandai, dizaineriui Evaldui Ivanauskui, atlikusiems visus redagavimo, spausdinimo darbus, išeksponavusiems parodą. Žiūrovai stebėjosi tiek fotografijų dydžiu, tiek nepriekaištinga jų kokybe, tiek estetiška, gražiai įforminta pačia paroda.

Atvykęs iš Utenos gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ prezidentas Rimantas Udras pasveikino kolegą su gražia paroda, kurią prilygino fotografijos šventei ir įteikė klubo nario pažymėjimą.

Pasveikinti K. Čepėną atvykusi Daugailių seniūnė Giedrė Eimutienė dėkojo už įamžintą laukinių paukščių grožį, kurio negalime patys stebėti. Gamtininkas, fotografas Stanislovas Sinkevičius palinkėjo „sugauti“ lietuvišką raibąją pelėdą, kuri galbūt ir įkvėpė parodos pavadinimą. Dailės akademijos dėstytojas fotomenininkas Andrius Surgailis, „Indrajos“ žurnalo redaktorius Vytautas Ridikas linkėjo autoriui naujos knygos, šį kartą apie pelėdas. Iš Ignalinos atvykęs mokslų daktaras, žymus biologas, rašytojas Bronius Šablevičius pasidalino prisiminimais apie savo nelengvas klajones tolimoje Karelijoje, ieškant pelėdų. Tais laikais viskas buvo žymiai sunkiau, tiek paieškų, tiek fotografavimo prasme, tačiau ypatingo atkaklumo dėka gamtininkas ne tik sėkmingai tyrė pelėdų gyvenimą, bet ir parašė apie jas dvi knygas, iš kurių patirties ir žinių sėmėsi ir K. Čepėnas. „Jei kam nevėlu, užsiimkite pelėdomis. Turėsite ką prisiminti ir pasakyti, kad ne veltui pragyvenot!“, – juokavo B. Šablevičius. Svečias iš Baltarusijos S. Plitkevičius pasidalino istorijomis apie laukinių žvėrių ir paukščių fotografavimą ir pasitaikančias ekstremalias situacijas. Parodoje jis pasigedo kadro, kuriame supykusi pelėda nuplėšia kepurę nuo pernelyg arti priartėjusio gamtininko. Pasirodo, ne visos baisios istorijos apie pelėdas yra išgalvotos, tačiau jos taip gina savo teritoriją nuo įsibrovėlių. Kolega K. Čepėnui padovanojo gražų gamtos fotografijos albumą „Nematyta Baltarusija“. Jis taip pat pakvietė visus fotografus apsilankyti Baltarusijos draustiniuose, kuriuose apstu laukinių gyvūnų.

Parodos atidarymo metu buvo sustiprinti arba užmegzti bendradarbiavimo ryšiai tarp fotoklubų – Vilniaus „Fotokablio“, visą Aukštaitijos regioną apgaubiančio „Žalio skėčio“, Baltarusijos laukinės gamtos fotografų klubo.

Visą vakarą jaukiai skambėjo K. Čepėno sūnaus atliekami kūriniai saksofonu. Jaunasis muzikantas, sveikindamas savo tėvą, stebėjosi jo energija, aistra savo pomėgiui ir palinkėjo nesustoti, padaryti dar daug parodų, išleisti daug knygų, nes tai yra apčiuopiamas klajonių miškais rezultatas, supažindinantis mus su nuostabiu ir įvairiapusiu laukinės gamtos pasauliu.

Pabaigai – K. Čepėno mintys iš jo fotoalbumo apie paukščių gyvenimą „Tarp žemės ir dangaus“:„…pasaulis smarkiai pasikeitė, dėl žmogaus veiklos pakito ir gamta. O tie pokyčiai dažnai gąsdina. Kasmet išnyksta šimtai gyvūnų ir augalų rūšių, ardoma ekosistemų pusiausvyra, nepataisomai skurdinamas Žemės genofondas. Nežabotas vartotojiškumas išstumia iš žmonių sąmonės esmines bendrabūvio žemėje vertybes….Jau ne vienoje išsivysčiusioje pasaulio šalyje rengiamos ekskursijos į ūkius, kur galima pamatyti, kaip atrodo tikras arklys ar karvė, iš kur atsiranda bulvės ar kiaušiniai. Ne vienas milijonas Žemės gyventojų pasaulio Gamtą pažįsta tik iš televizijos ar kompiuterio ekrano, o paukštį yra matęs tik keptos vištos šlaunelės, pirktos eiliniame prekybos centre, pavidalu…“

Vilija Visockienė

APIE AUTORIŲ

KĘSTUTIS ČEPĖNAS gimė 1964 m. sausio 1 d. Žiežmariuose Kaišiadorių rajone. Vidurinę mokyklą, kurioje buvo dėstoma sustiprinta biologija, baigė Kaune. Aukštojo mokslo siekė Lietuvos veterinarijos akademijoje ir 1988 m. įgijo zooinžinieriaus specialybę. Nors šiandien autoriaus tiesioginis darbas nesusijęs su gamta ir gyvūnais, tačiau gamtos pažinimas, kelionės po platųjį pasaulį, kalnai ir fotografija jau bemaž keturis dešimtmečius yra didžiausia jo aistra. K. Čepėnas – ilgametis Lietuvos ornitologų draugijos narys, 2005–2011 m. buvo draugijos prezidentas. 2007 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, tais pačiais metais jam suteiktas meno kūrėjo vardas. Autorius yra surengęs 8 personalines fotografijos parodas gyvosios gamtos temomis Lietuvoje, Rusijoje, Olandijoje, Belgijoje. Jo darbai buvo eksponuoti pristatant mūsų šalį „Expo’2012” parodoje Pietų Korėjoje. 2010 m. K. Čepėnas tapo Lietuvos spaudos fotografijos „Auksinis kadras” laureatu, 2012 m. prestižinio tarptautinio gamtos fotografijos konkurso „Zolotaja čerepacha”, renginio Rusijoje, nugalėtoju, daugelį kartų jo nuotraukos įvertintos Lietuvos laukinės gamtos fotografijos konkurse „Gintarinis žaltys”. K. Čepėnas išleido personalinį fotoalbumą „Tarp žemės ir dangaus”, „Briedis. Girių karalius“, drauge su kitais autoriais iliustravo daugiau nei dvi dešimtis knygų ir albumų, nuolat bendradarbiauja su gamtos žurnalais ir leidyklomis.

AKISTATOJE SU RAIBA TYLA

Fotografijos laukas yra toks platus, kad jame be vargo sau vietą randa ir meno kūrėjai, gvildenantys egzistencines problemas, ir fotožurnalistai, skubantys užfiksuoti svarbius mūsų gyvenimo įvykius, ir grynai hedonistinių imperatyvų vedini fotomėgėjai, ir, kas be ko, daugelio akimis žiūrint – tikrų keistuolių reputaciją pelnę gamtos fotografai, negailintys nei lėšų, nei laiko, o kai kada ir sveikatos dėl jiems rūpimo kadro. Regis, tik jiems vieniems suprantamas pasiryžimas valandų valandas užsimaskavus tykoti kur nors laukuose, miške ar pelkėje įsirengtoje slėptuvėje, laukiant akimirkos, kada pasirodys laukiamas gyvūnas – žvėris ar paukštis ir „leisis sumedžiojamas“. Maža to, fotografo „šūvis“ turi būti nepriekaištingas: taiklus, informatyvus ir keliantis pasigėrėjimą. Tai labai rafinuota medžioklė, reikalaujanti išankstinio pasirengimo, gamtos išmanymo, užsispyrimo, kantrybės, puikių žinių apie konkrečius gyvūnus, jų elgseną ir dar daugybę įvairiausių aplinkybių, be kurių tikėtis nors kokios sėkmės būtų tiesiog neįmanoma. Fotografinė medžioklė iš esmės skiriasi nuo kitų jau vien tuo, kad ji niekada neatima, o kaip tik priešingai – visada tik prideda. Bent jau teigiamų emocijų ir vertingos patirties – tikrai. Prieš akis iškyla matytos medžioklių trofėjų parodos: puošnūs ragai, iltys, įmantriausios iškamšos, kailiai… Visa tai greta įspūdžio pagimdytos nuostabos visada pažadindavo suvokimą, kad tas grožis tam konkrečiam sutvėrimui kainavo gyvybę. O štai fotografo laimikis visai kitoks. Nuotraukos tarsi pratęsia joje pagauto gyvūno gyvenimą, nepaisant to, kad dėl pačių įvairiausių aplinkybių to gyvūno jau seniausiai galėjo nelikti. Tai labai maloni regimybės iliuzija: regis, kuo gražesnė fotografija, tuo daugiau to grožio išlieka ir gamtoje. Kęstučio Čepėno fotografijos ir pasirinkta kūrybos taktika irgi yra ne kas kita, o pati tikriausia fotografinė medžioklė. Jo trofėjai – parodoje eksponuojamos įvairiose pasaulio vietose „sumedžiotos“ pelėdos: Aliaskoje – baltoji, Kryme – balinė, Baltarusijoje – laplandinė ir uralinė, o Lietuvoje – lututė ir žvirblinė. Kiekviena savaip svarbi ir vertinga, kiekviena su sava istorija. O ir „laimikio“ tiek, kad lengvai pakaktų kelioms parodoms. Štai tundros platybėse sparnus išskleidusi viena didžiausių šios rūšies atstovių – baltoji pelėda – grakštus, įspūdingas ir galingas paukštis, kuriame, regis, visa savo esybe įsikūnija beribių tyrlaukių dvasia. Jos baltumas kažkoks mistiškas, keistai kontrastuojantis su tamsia pilkšvai žalsvų tonų aplinka ir tuo pačiu savaip užburiantis. Kažkur beribėje Krymo stepėje ant šakos supasi aplinkos pustoniuose paskendusi balinė pelėda. Ne ką mažiau išraiškingos, tačiau jau visiškai kitokios miškų gyventojos. Jos tikros slapukės, raibaplunksnės kamufliažo meistrės. Žiūrėk, tai iš už kamieno kyšo galvutė, tai įdėmiai stebeilija nuo šakos ar vos pastebimos lizde, tai drąsiai įsitaiso kur nors atviroje vietoje ant kokio apipuvusio strampo ar raivosi tiesiog prieš pat akis mankštindamos sparnus. Čia pat tankmėje per daug nuo savo jauniklio nenutolstanti laplandinė pelėda, iš uoksų besižvalgančios lututė bei žvirblinė ar skrydyje vos spėta pagauti uralinė pelėda. Jų gebėjimas likti vos pastebimomis tiesiog stebina, nors ir slėptis jos neskuba. Pelėdos garsėja kaip bebaimiai paukščiai. Jos visada atkakliai gina savo lizdą ir ypač jauniklius, tad nesirinkdamos puola bet ką, kas tik pasikėsina į jų ramybę. Yra žinoma, kad nuo tokių jų atakų nukenčia ne tik žvėrys, bet ir žmonės. Tad suprantama, tokios fotomedžioklės pareikalauja ne tik puikių fotografo įgūdžių, bet ne ką mažiau ir ryžto bei užsispyrimo. Šiaip jau pelėdos turbūt vieninteliai paukščiai, kurie taip kursto žmonių vaizduotę bei fantaziją. Vienose kultūrose jos – blogio pranašai, grobiančios vaikus, atnešančios ligas ir nelaimes, kitose – priešingai – išminties, mokslo bei tamsą vaikančios šviesos ir pažinimo simbolis. Šiurpą keliantis jų ūbavimas, lyg dieną nakties tamsoje matančios akys, nepriekaištinga klausa ir gebėjimas sklęsti nesukeliant nė menkiausio garso nuo seno pelėdoms garantavo ypatingą vietą žmonių sąmonėje. Kita vertus, akistatoje su šiais mitais ir legendomis apipintais paukščiais Kęstutis Čepėnas kuria savo – smalsaus stebėtojo pasakojimą, kuris jau savaip yra vertingas ir prasmingas.

Sigitas Laurinavičius