Uteniškės viešnios rašytoja Regina Guntulytė ir knygos redaktorė žurnalistė Birutė Nenėnienė išsamiai papasakojo apie naujosios knygos gimimą, mielai atsakė į susirinkusių dusetiškių klausimus. Kraštietės kūryba puikiai žinoma ir mėgstama tiek Utenos, tiek Zarasų, o ir kitų rajonų skaitytojams. Autorė labai produktyvi, yra išleidusi jau 14 knygų, nors rašyti pradėjo tik prieš penkerius metus. Paskutinės dvi apysakos – „Bangų mūša“ ir jos tęsinys „Bangų mūšai rimstant“ – yra autobiografinės, jose aprašomas Reginos šeimos, 1949 m. ištremtos į Sibirą, nelengvas gyvenimas, apie devynmetės mergaitės potyrius nuošaliame Sibiro kaimelyje. Apysakoje „Bangų mūšai rimstant“ įvykiai plėtojami toliau: penkiolikmetė Rima ir dvejais metais vyresnė jos draugė Birutė iš atokaus Sibiro kaimo išvažiuoja mokytis į Rytų Sibiro centrą Irkutską. Kaip seksis mergaitėms dideliame mieste, kuriame nėra nė vieno pažįstamo žmogaus? Kaip jos susiras pastogę, sugebės tvarkyti savo gyvenimą be artimųjų? Baigus technikumą Rimos ir Birutės keliai išsiskyrė. Birutė gavo paskyrimą dirbti Šiaurėje, o Rima su kita drauge Maryte išvyko dirbti į Usojės miestą. Apie tai, kaip klostysis mergaičių likimai, kokie džiaugsmai ir nusivylimai laukia darbe, ir sužinosite naujoje apysakoje.
Susitikimo metu rašytoja paskaitė pluoštelį savo eilėraščių. Kūrėja tvirtino, kad jie labai asmeniški, todėl nespausdins ir toliau laikys stalčiuje. O gaila, nes brandi, išjausta poezija tikrai rastų atgarsį rašytojos kūrybos gerbėjų širdyse.
Po knygos sutiktuvių R. Guntulytė mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų mūsų laikraščio skaitytojams.
Jūsų vaikystės metai prabėgo netoli Dusetų esančiame Butkelių kaime. Kokie ryškiausi prisiminimai iš to laikotarpio? Ar dar apsilankote jame?
Butkelių kaime praėjo devyneri mano vaikystės metai. Iki tremties į Sibirą. Prisiminimų išlikę daug. Keletą ryškesnių aprašiau išleistoje apysakoje „Bangų mūšai rimstant“. Tai sniego pilių statymas žiemą, pasivažinėjimai kiemsargio šunelio traukiamomis rogutėmis, apgaule mokytojos surengta kelionė į „cirką“ Dusetose, kuri baigėsi mums pasibaisėtinu skiepijimu nuo kažkokios ligos… Butkeliuose paskutinį kartą buvau prieš 15 metų – parodžiau anūkui savo gimtinę.
Dusetose dar gyvena Jūsų vaikystės draugai. Turbūt palaikote ryšius su jais, susitinkate retkarčiais…
Dusetose gyvena viena mano vaikystės laikų pažįstama – Marija Atkočiūnaitė-Varenbergienė. Su ja poroje bažnytinių procesijų metu barstydavome gėles. Susitinkame porą kartų per metus – knygų pristatymuose.
Gal Jūsų giminėje buvo (yra) rašančių ar kitaip kuriančių žmonių? Koks impulsas Jus pastūmėjo pradėti rašytojos kelią?
Mano senelio (iš motinos pusės) pusbrolis – kalbininkas Kazimieras Būga. Daugiau rašančių ar kitaip kuriančių iš artimesnių giminaičių nežinau. Pati tik sau rašiau nuo mažens: pasakas, eilėraščius, trumpus apsakymus. Vėliau kūriau ir popieriuje, ir mintyse. Pradėjusi skaityti vieno Lietuvoje garbinamo rašytojo romaną tiek pasišlykštėjau nešvankybėmis, kad panorau parašyti visiškai priešingo pobūdžio kūrinį – apie „normalių“ žmonių gyvenimą. Jį išleisti skatino draugė. Mūsų du sūnūs polinkio rašymui neturi. Vienas baigęs VGTU, dirba versle, kitas – karininkas.
Susitikimo metu kalbėjote, kad daugiau knygų nerašysite. Labai gaila, nes skaitytojai Jūsų kūrybą labai mėgsta. Kas galėtų pakeisti Jūsų tokį kategorišką nusistatymą?
Kategoriškas nusistatymas neberašyti – šiek tiek netikslus. Turėjau mintyje, kad išleisiu tik dar vieną knygą. Priežastis – materialinė. Išnaudojau visas galimybės ir pristatyta, bei būsima knyga, pasirodys tik dėl man suteiktos dalinės įmonių paramos. Turiu daug neparduotų knygų, nes prekyba – ne mano pašaukimas. O rašyti, turbūt, nustosiu tada, kai negalėsiu pasiekti kompiuterio… Tik rašyti sau – bene tas pats, kas dainininkui dainuoti arba aktoriui vaidinti ne scenoje, o savo lovoje…
Papasakokite apie naująją knygą dar jos neskaičiusiems, apie ką ji?
Nauja knyga „Bangų mūšai rimstant“, tai tęsinys anksčiau išleistos apysakos „Bangų mūša“ apie devynmetės gyvenimą tremtyje. Parašiau tęsinį primygtinai raginama skaitytojų. Jame epizodai iš mano ir dar dviejų draugių mokslo metų Statybos technikume, bei darbo Usolje Sibirskoje miesto statybose. Įdėjau ir nuotraukų iš tuometinio gyvenimo. Norėčiau, kad apysaką perskaitytų jaunimas.
Kokios temos Jums artimiausios, iš kur semiatės idėjų siužetams?
Artimiausios temos – moterų gyvenimai, santykiai šeimoje, draugystė, meilė, išdavystė, sugebėjimas neatsisakyti dorovės principų dėl trumpalaikės pergalės. Idėjų pasiūlo pats gyvenimas, jų ieškoti nereikia. Galėčiau parašyti dar ne vieną knygą. Beje, rašau ne taip, kaip įprasta tikriems rašytojams: pasiruošia kūrinio planą, susirašo, kokias temas paliesti knygoje, pagrindinius įvykius, kokie bus veikėjų vardai, pavardės, jų išvaizda, giminystės ryšiai ir t.t. Man viskas gaunasi be jokio išankstinio „planavimo“ – pradėjusi rašyti romaną nežinau apie ką jis bus ir kaip baigsis. Herojai patys diktuoja savo gyvenimo įvykius, kartais net nepaisydami mano norų…
Kuo užsiimate laisvu nuo kūrybos metu?
Galėčiau pasakyti kitaip: kūryba užsiimu laisvu nuo žmonos, motinos ir močiutės pareigų metu. Kūrybai skirtas laikas – nuo 7 iki 9.30 arba 10 val. ryto. Kitu metu – eilinės moters gyvenimas.
Žmogus gyvas, kol turi svajonių. Apie ką svajojate Jūs?
Svajonė – kad mano penkiems anūkams netektų išgyventi to, ką teko man.
Ko palinkėtume savo kraštiečiams, skaitytojams?
Kraštiečiams ir skaitytojams linkiu niekada nepasiduoti nevilčiai, siekti ne materialinių, o dvasinių dalykų ir nenumoti ranka į pašaukimą, nesvarbu kada jį pajustumėte. Dusetiškiai tai moka.
Ačiū už pokalbį ir linkime Jums sveikatos ir kūrybinės kloties!
Vilija Visockienė
