Svajonės išsipildymas, naujos veislės integravimas ir asociacijos įkūrimas Dusetose

DSCN9694Luzitanai – tai istorinė portugalų žirgų veislė – panašiai kaip lietuvių žemaitukai. Ir vieni, ir kiti buvę karo žirgai – ištvermingi, judrūs, stiprūs. Ir vieni, ir kiti priklauso nacionaliniam paveldui. Tik tarp žemaitukų kol kas neatsirado nė vieno, kuris būtų taip plačiai išgarsinęs savo veislę pasaulyje kaip įžymusis Novilheiro. Įspūdingas širmas eržilas buvo pirmasis Didžiojoje Britanijoje ir užėmė dvyliktą vietą geriausių pasaulio konkūrinių žirgų dvidešimtuke. Ir nors 2000 metais, sulaukęs 29 metų amžiaus, legendinis eržilas iškeliavo į dangiškąsias ganyklas, jo šlovė ir palikuonys iki šiol populiarina luzitanus visoje Europoje.

Lietuvoje taip pat turime šios veislės žirgų. Zarasų rajone, Dusetų miestelio apylinkėse ganosi pirmasis Lietuvoje garsiojo Novilheiro anūkas ir dar dvi luzitanų veislės kumelaitės. Kažkada buvę mažos mergaitės svajone, jie virto tikrove.

Juos čia iš pačios Portugalijos atvežė Aurelija Pašvenskaitė, šiuo metu dirbanti Lietuvos žirgyno, Sartų skyriuje veterinare. Dar būdama maža mergaitė ji ypač susidomėjo žirgais. Pradžioje buvo tik vaikiški norai ir vaikiškos svajonės. Besimokydama Kaune, Kauno sporto mokykloje gaudavusi pajodinėti su žirgu jausdavosi pats laimingiausias vaikas. Susidomėjimas žirgininkyste tesėsi ir tas nulėmė studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje, dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šiuo metu jos patirtis su žirgais siekia daugiau nei 30 metų. Daug metų teko dirbti su įvairiom Lietuvos žirgų veislėm, pradedant trakėnų veisle, su archajiniais žemaitukais, stambintais žemaitukais ir kt. Meilė žirgams suvedė ir su dabartiniu vyru – jis taip pat iš žirginio pasaulio. Galima sakyti, kad žirgai surikiavo visą Aurelijos gyvenimą.

Taip su vyru ji pradėjo auginti žirgus namuose – tai vienos, tai kitos veislės. Tačiau visą laiką svajojo apie kitokį žirgą. Apie filmuose matytą, besąlygiškai atsidavusį savo šeimininkui, kuris jaučia pagarbą ir ją parodo, myli, daro neįmanomus mūsų veislėms jojimo elementus, o žmogui nereikia jokių pastangų, kad tą žirgą suvaldytų, nes jie vienas kitą suprantą be žodžių. Ji tikėjo, kad kada nors turės žirgą – asmenybę, savo svajonių žirgą, iš filmų.

Po daugelio svajojimo metų, likimas ją suvedė su šiuo metu Švedijoje gyvenančia ir už portugalo žirgų „masterio“ (aukštesnio lygio žirgų mokytojo)  ištekėjusią, lietuvaite. Ji kartu su vyru augina luzitanų veislės žirgus. Aurelija susidomėjo šiais žirgais, išsiaiškinus apie juos viską, suprato, kad tai ir yra jos svajonių žirgas. Tačiau šitie žirgai yra labai brangūs, taigi tuo metu tai ir liko tik svajone, bet neilgam.

Prabėgus metam, kitiem, vėl buvo sugrįžta prie tos pačios temos ir tada nebeištvėrusi ji pasiryžo avantiūrai. Kadangi šie žirgai yra tikrai brangūs, teko rinktis ar geresnis “gerbūvis” ar svajonės išpildymas. Tačiau su pagalba, svajonė vardu Ginete (liet. Žinet) pagaliau atkeliavo į jos namus. Tai buvo jaunas 2 metų eržiliukas, atkeliavęs iš pačios saulėtosios Lisabonos, kurį Aurelija įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Minčių buvo visokių: buvo baisu ar jis čia pritaps, ar jam tiks klimatas, ar nebus per šalta ir t. t. Bet kumeliukas puikiai čia adaptavosi, jam tiko viskas ir oras be portugališkos saulės ir lietuviški pašarai. Jis pranoko visų lūkeščius ir išaugo nei kiek nemažesnis, negu jo veislės atstovai Portugalijoje. Aišku visą laiką Aurelija klausė žinovų patarimų, bendravo su eržiliuko veisėju, taip nusitęsė ganėtinai stiprūs ryšiai tarp dviejų šalių ir taip ji išaugino gerą, gražų ir atitinkantį visus luzitanų veislės standartus, žirgą. Šiais metais jis buvo apjotas, užsimezgė labai stiprus ryšys. Jis atstoja visas Aurelijos svajones ir netgi dar daugiau. Jos žodžiais tariant: “galiu sakyti, kad turiu 500 kg. šuniuką, besąlygiškai atsidavusį savo šeimininkui“. Ginete iš prigimties juda taip, ko vietinių žirgų neišmokysi iki “pensijos” ir tuo jis yra labai patrauklus sportui. Aplamai šie žirgai yra universalai, jie naudojami  dailiajame jojime, konkūre, taip pat dalyvauja kinkinių sporte, labai atsparūs, kadangi veisti bulių kovoms, galima sakyti jie yra darbiniai, atsidavę žmogui gyvūnai. O tada iškilo klausimas: kam stengtis stipriai, jei yra žirgas, kuris reikalauja tik puse pastangų, kad jį išmokyti ir kodėl negalima šitos veislės turėti Lietuvoje. Taip gimė idėja integruoti šią veislę Lietuvoje ir susiradus rėmėjų atsirado dar dvi luzitanų veislės kumelytės Ihuca Regis ir Invicta Regis, kurių labai gera kilmė ir kurių neturi nei prancūzai nei skandinavai, o jų protėviai labai gerai žinomi žirginio sporto pasaulyje. Dabar reikia visus arkliukus licenzijuoti ir tada jau galima bus tikėtis palikuonių. Kitais metais Ginete pradės startuoti varžybose, tada kaip sako Aurelija žmonės galės pamatyti ką šios veislės žirgai sugeba. O labiausiai ji nori, kad šita veislė Lietuvoje surastų savo gerbėjų ir džiugintų jų širdis. Taip po truputi kuriamas luzitanų žirgų ūkis, kuris jau turi ir pavadinimą “Aura Lusitani”, kuris reiškia luzitano aura.

Daugėjant vis daugiau žirgų Aurelija su vyrų, kuria ir savo asociaciją – Sartų jojimo klubą, kurios tikslas populiarinti jojamųjų žirgų auginimą ir jojimo sportą, kaip socializacijos ir saviraiškos būdą, kuriame bus laukiami visi.

Rūta Gedvilaitė

RSCN1478 DSCN9694