Kiekvieną dieną praeiviai, skubantys Vytauto gatve, gali mėgautis jaukiu šviežių kepinių aromatu, sklindančiu iš Dalios ir Artūro Samoiliukų „Kepyklėlės“. Dar nė metai nepraėjo nuo jos atidarymo, o kelią čia, kur galima paskanauti burnoje tirpstančių skanumynų puikiai žino ir maži, ir dideli. Užsisakyti proginių tortų ar įsigyti kitų kepinių smaližiai atvyksta ne tik iš aplinkinių vietovių, bet net iš Zarasų. Jau įpratome ir miestelio šventėse matyti jų prekystalį su šviežiais gaminiais. Kas gi taip traukia žmones į šį mažą kuklų namelį, kuriame kepami gundantys gardėsiai? Pirmiausiai turbūt tiek šeimininkų, tiek pardavėjos Ritos svetingumas – nė vienas pirkėjas neišeina neapdovanotas šypsena ir geros dienos palinkėjimu. Ir, žinoma, patys kepiniai – kibinai, įvairiausių rūšių pyragaičiai, sausainiai, vyniotiniai, tortai. Visai neseniai prekių asortimentą papildė natūralaus raugo ruginė duona. Ateities planuose – picos, šviesi plikyta duona, pagal itin skanų receptą bus kepami batonai. Čia taip pat pradėta prekiauti ledais ir gaiviaisiais gėrimais. Parduotuvėlė maža, tačiau joje telpa staliukas, prie kurio galima atsigerti kavos, pasimėgauti traškia bandele. Po truputį juda aplinkos tvarkymo darbai. Šiuo metu statoma lauko kavinė, kurioje šiltomis dienomis bus galima ne tik pasimėgauti gardumynais, bet ir pasibūti smagioje draugų kompanijoje.
Idėjų, sumanymų sutuoktinių porai tikrai netrūksta – ne veltui abu ilgus metus dirbo aukšto lygio kavinėse bei restoranuose Vilniuje, įgijo daug patirties šioje srityje. Įkurdami verslo įmonę Dusetose, Dalios gimtinėje, abu įgyvendino savo bendrą svajonę ir kol kas nesigaili. Žinoma, pradžia, kaip ir visiems smulkiems verslininkams, gana nelengva. Seno, apgriuvusio namelio sutvarkymas pareikalavo didžiulių lėšų, o kur dar visa kepyklai reikalinga įranga… Negreit šis verslas atneš pelną, leisiantį pasijusti lengviau ir ramiau. Tačiau, galbūt labiau, nei finansinės problemos, nepatogumus kelia įvairūs biurokratiniai trukdžiai, kurių „dėka“ reikia nueiti nelengvus kelius, norint plėstis ir augti, steigti naujas darbo vietas. Daug laiko sugaištama ir pildant begales įvairių ataskaitų. Kaip juokauja Dalia: „Nėra kada kepti, reikia kasdien rašyti, kaip kepama…“ Tačiau viską atperka žinojimas, kad dirbama sau, ir bendravimas su žmonėmis. Paklausta, kas per šiuos metus pasikeitė, šeimininkė pirmiausiai paminėjo, kad vėl iš naujo susipažino su dusetiškiais – juk tiek metų gyvenus sostinėje, buvo prisimiršę ir vardai, ir veidai.
Dalios ir Artūro darbo diena dažnai prasideda penktą valandą ryto, ypač kai būna daugiau užsakymų šventiniams kepiniams, o ir bandelėms reikia laiko iškilti. Pateikti tik šviežius, kokybiškus gaminius nėra taip paprasta, tačiau norint užsitarnauti gerą vardą ir suburti ištikimus pirkėjus, verta paplušėti. Be gailesčio išmetami nekaip atrodantys produktai, negailima pinigų brangesnėms, bet kokybiškesnėms žaliavoms. „Geriau mažiau, bet geriau. Nerizikuojam ir nebandom sutaupyti kokybės sąskaita, norim drąsiai žmonėms į akis žiūrėti. Konditeriniai kepiniai juk nėra pagrindinis dienos patiekalas, jie valgomi pasigardžiuojant, pasigrožint, kaip ir dera valgant desertą. Pageidavimų būna įvairių. Vienas jų – dirbti ilgiau, taip pat ir sekmadieniais. Bandėme atsižvelgti į šiuos prašymus, tačiau tai nepasiteisino. Vakarop miestelis ištuštėja, užsuka vos vienas kitas lankytojas…“ – kalbėjo „Kepyklėlės“ šeimininkai. Paklausus, kokie būna nusiskundimai, abu nusijuokė : “ Dažnai skundžiasi, kad per saldu, tačiau vis tiek sugrįžta…“
Ši verslo istorija – gražus ir netgi užkrečiantis pavyzdys, kad labai norint, nestokojant entuziazmo ir kūrybiškumo, galima nuveikti labai daug, netgi nukreipti savo gyvenimą tekėti kita, palankesne vaga.
Šiemet įvyksiančioje derliaus ir amatų šventėje Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos atstovų nutarimu D. ir A. Samoiliukai bus pagerbti ir apdovanoti kaip sėkmingo smulkaus verslo atstovai mūsų krašte. Sėkmės jiems, gardinantiems mūsų kasdienybę su meile keptais pyragais ir skalsia duonele!
Vilija Visockienė