Vytas Repečka: „Gyvenkit čia…“

Iš kairės A. Raslanas, V. Repečka, S. KėblysLietuviai nuo seno mėgsta tvarką, darbštuolių triūsas – prasmingas ir gražus. Lietuvoje gyvenamosios aplinkos tvarkymo, puoselėjimo ir vertinimo tradicijos siekia tolimą praeitį ir beveik sutampa su valstybės atkūrimu praėjusio šimtmečio pradžioje. Galima prisiminti 1921 m. įkurtą, o 1995 m. atkurtą Lietuvai pagražinti draugiją. Dusetose tokios draugijos užregistruotos nėra, tačiau ir be jos gerai tvarkomasi – vasarą sodybos skendi gėlėse, žalumoje. Ne išimtis ir pats Dusetų miestas – viešosiose erdvėse žydi gėlynai, gatvės švarios, ežero pakrantė, skulptūrų parkas, pakelės tvarkingai šienaujamos. Jeigu sodybose visa tvarka priklauso nuo rūpestingų šeimininkų darbštumo ir sugebėjimų, tai toks šeimininkas dar labiau  reikalingas miesteliui, kur viskas „valdiška“, kas ne vieno žmogaus sąmonėje prilyginama žodžiui „niekieno“. Tokiai nuomonei kategoriškai paprieštarautų Dusetų komunalinio ūkio direktorius Vytas Repečka.

Jis – vienas iš tų svarbiausių žmonių Dusetose, kurie rūpinasi mūsų aplinkos tvarka, švara, grožiu. Tad Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos pasiūlymu Vytas Repečka tapo vienu iš Metų nominantų. „Už nuolatinę pagalbą organizuojant renginius Dusetose“ – taip skambėjo nominacija, o apdovanojimą nominantui XII-oje Kraštiečių šventėje įteikė profesorius Algirdas Raslanas.

„Vytukas“ – taip dažniausiai vadinamas draugų, kolegų, pavaldinių, jis niekuomet niekam nėra pasakęs pikto žodžio, visuomet pasirengęs padėti. Nepamiršęs pagrindinės savo specialybės, jis visuomet atskuba į pagalbą, jei kieno nors namuose nutinka nedideli elektros gedimai. Visos Dusetose vykstančios šventės neįsivaizduojamos be Vyto ir jo vadovaujamų darbuotojų komandos. Paruošti renginiams vietą, pastatyti palapines, išvedžioti elektrą, suvežti suolus, stalus, o po švenčių viską sutvarkyti – darbų tiek daug, kad tenka suktis nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio. „Darbų daug, o parodyti nėra ką“ – šypsosi Vytas. Atrodo, viskas savaime susirikiuoja taip, kaip turi būti.

Sutelkti žmones pagal jų sugebėjimus, įkvėpti bendrai veiklai, planuoti, analizuoti, organizuoti, patarti ir pareikalauti atskaitomybės – viskas įeina į direktoriaus pareigas. Pačiame komunaliniame ūkyje dirba apie 12 žmonių, kiekvieną mėnesį įdarbinama apie 10 – 15 darbininkų viešiems darbams, dar maždaug tiek ateina žmonių atidirbti už pašalpas. Tad viskam sužiūrėti, sukontroliuoti reikia gerų organizacinių sugebėjimų ir, be abejo, kantrybės – juk ne paslaptis, kad žmonės, dirbantys laikiną darbą, į jį žiūri atmestinai, dirba nenoriai. Tai – viena iš problemų, apie kurias kalbėjomės su Vytu Repečka, ruošiant šį straipsnelį. Dar viena – privačių namų savininkų netikęs įprotis savas šiukšles išnešti gatvėn. Sutvarkę savo kiemus, jie renkasi patį lengviausią būdą atsikratyti šakomis, žole, lapais, nesukdami galvos sau dėl to, kad tos pūpsančios atliekų krūvelės ir miesto vaizdą darko, ir sukelia papildomų rūpesčių bei išlaidų komunalininkams. Šią problemą galėtų išspręsti nuobaudos ir privalomas konteinerių įsigijimas. Zarasų rajonas – vienas iš nedaugelio, kur toks sprendimas nėra priimtas, ir dėl to skriaudą jaučia daugiabučių gyventojai. Kiekvieną mėnesį jie sumoka dideles sumas ne tik už savo, bet ir privačių namų gyventojų į konteinerius suneštas šiukšles. Žinoma, anaiptol ne visi taip elgiasi, bet šaukštas deguto statinę medaus pagadina. Aktuali ir šaligatvių būklė. Kas metai palipdoma viena kita atkarpa, tačiau sutvarkyti visiems, arba bent pagrindinei jų daliai, trukdo nuolatinis lėšų stygius. Tas pats kiauras biudžetas lemia ir gatvių apšvietimą. Dažnas gyventojas skundžiasi skendinčiomis tamsoje gatvėmis, ypač tai aktualu žiemą, tačiau – vėlgi, reikia taupyti. Atvykstantiems svečiams akis bado apleisti pastatai, kurie turi šeimininkus, tačiau jais nesirūpina – tai ir senoji miesto pirtis, ligoninė, kiti palikti likimo valiai pastatai. Vietiniai girtuoklėliai juose randa užuovėją, jaunimas išlieja jėgas laužydamas ir niokodamas šiuos namus – vaiduoklius. O rimtai nubausti savininkus nėra atitinkamų įstatymų. Galbūt vienas toks „vaiduoklis“ greitu laiku sulauks rimtų šeimininkų globos – buvusio Dusetų internato patalpas nori išsinuomoti verslininkai.

Tai tokios ir panašios problemos, o džiaugsmai? Be abejo, yra ir jų. Džiugina viešosios erdvės, kurios, suvienijus bendras pajėgas, tapo nuolatinės traukos objektais tiek vietiniams gyventojams, tiek atvykstantiems turistams – tai Nepriklausomybės aikštė, skulptūrų parkas, „Santarvės“ ąžuolynas, Sartų ežero pakrantė, Pauliaus Širvio parkas ir kitos erdvės. Laukia įgyvendinimo suplanuoti nauji darbai, o taip pat ir kasdienius reikia dirbti – šluoti šaligatvius, tvarkyti ežero pakrantę, kapines, kurių seniūnijoje yra nemažai – 5 veikiančios ir 22 neveikiančios, genėti medžius, pjauti žolę, žiemą valyti sniegą nuo gatvių.

Vytas Repečka gimė, augo Molėtų rajone, Drąsėnų kaime. Baigė Molėtų vidurinę mokyklą, ir, pasekęs vyresniojo brolio pavyzdžiu, bandė stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tais metais nepavyko, tad įstojo į Kauno 22–ąją technikos mokyklą. Ją baigęs su pagyrimu, po metų vėl stojo į akademiją. Penkeri metai mokslų, ir rankose – inžinieriaus energetiko diplomas. Gavę darbo paskyrimą į Vencavus, Vytas sutiko – Zarasų rajonas netoli gimtojo krašto. Tad 1984 m. apsigyveno Sadūnuose, čia sukūrė šeimą, su žmona Jūrate užaugino du sūnus. Abu jie šiemet baigė studijas. Vyresnysis Žilvinas, baigęs universitetą, įgijo kompiuterių inžinieriaus specialybę, jau dirba. Jaunėlis Martynas, baigęs Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, studijas žada tęsti. Paklaustas apie pomėgius, Vytas nusijuokė: „Didžiausias pomėgis – ką nors dirbti…“ Iš kur tas darbštumas, užsispyrimas, siekiant gyvenimo tikslų? „Augau šeimoje, kurioje mes buvom penki vaikai – trys broliai ir dvi seserys. Galbūt tėvai – paprasti kolūkio darbininkai, visą gyvenimą sunkiai dirbę, mums ir perdavė tą atsakomybės, pareigos jausmą. Visi mano broliai ir seserys sėkmingai baigė aukštuosius mokslus, dirba“. Rūpesčių namuose netrūksta. Nors gyvulių jau neaugina, bet daug jėgų reikalauja daržai, sodas, žmonos sodybos prie Vencavo ežero priežiūra. Sodas didelis ir vis plečiamas, nes Vytas mėgsta ir sodinti medžius, ir juos skiepyti. Patinka ir žvejoti, bet tik vasarą. Toli eiti nereikia – prie namų yra tvenkinys.

Pabaigai – Vyto palinkėjimas dusetiškiams ir visiems, gyvenantiems nykstančiuose miesteliuose ir kaimuose: „Gyvenkit čia, neišsilakstykit. Kol bus gyventojų, ir mūsų darbas bus naudingas ir prasmingas…“

 

 

Vilija Visockienė