Kiti kalbėjusieji – Zarasų savivaldybės meras Arvydas Steponavičius, klubo „Žalias skėtis“ prezidentas Rimantas Udras, fotomenininkai Zigmantas Jonikas, Klaudijus Driskius pabrėžė dar vieną svarbų dalyką – kad šios kas antrus metus rengiamus parodos būtų neįmanomos be komandinio darbo. Juk paroda – tai ne tik gražios jos atidarymo akimirkos. Tai didelis organizacinis darbas – autorių paieška ir bendravimas su jais viso rengimosi parodai metu, nuotraukų atranka, jų spausdinimas ir eksponavimas, katalogo „Žirgas fotografijoje“ maketavimas. Šiuos darbus kasmet darniai nudirba parodos kuratorius Alvydas Stauskas, Normantė Ribokaitė bei Rima Simanavičienė. O kad katalogas išvysta dienos šviesą, dėkoti reikia rėmėjams – Zarasų rajono savivaldybei ir Lietuvos kultūros tarybai.
Parodos laureatais, po ne mažiau ilgų svarstymų, buvo išrinkti ir diplomais apdovanoti šie fotografai: Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, Dainius Dirgėla, Stasys Povilaitis, Giedrius Šeibelis iš Lietuvos, Artis Gustovskis ir Rita Kochmariova iš Latvijos, Vadim Kachan iš Baltarusijos, Inna Kudasheva iš Rusijos bei JAV gyvenantis Edis Jurčys. Specialus gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ prizas buvo įteiktas dusetiškei fotografei Normantei Ribokaitei, jau daug metų Lietuvoje ir užsienio šalyse meninėmis fotografijomis garsinančiai Sartų žirgus.
Gausiai susirinkę žiūrovai( juk didelė dalis jų atėjo tiesiai iš ristūnų lenktynių) neslėpė susižavėjimo, matydami žirgus, įamžintus įvairiose situacijose – lekiančius į pergalingą tikslą aidinčiu Sartų ežeru; kantriai traukiančius sunkias pašto karietas senuoju Sankt Peterburgo–Varšuvos traktu; ištikimai tarnaujančius policijoje ir klusniai besisukančius cirko arenoje; ir tuos paprastus kaimo žmonių arklelius, ariančius žemę ar vežančius vežėčiose šeimininkus į amžinąjį kalnelį… Traukia akį skulptūriškose kompozicijose tobulai sustingusios figūros ir žirgai, veržliai šokinėjantys per barjerus ar gaivališkai siaučiantys rodeo pasirodymuose… Regime gyvais paminklais tapusius arklius, vis dar saugančius senutėles sodybas, ir žirgus su puošniais raiteliais, kurie kažkokiu būdu atklydo iš Vytauto laikų. Šypsomės pamatę arkliuką, įdėmiai besiklausantį armonikos garsų Dzūkijos glūdumoje, susimąstome, išgirdę žirgą ir žmogų tyliai besikalbančius širdžių kalba. Linksmi ir liūdni, pavargę ir kupini jėgų; besimaudantys ryto saulės spinduliuose ir skęstantys palšų vakarų rūkuose; miražais ištirpstantys už rudenėjančių kalvų ir netikėtai išnyrantys iš vaikystės prisiminimų. Tokie tad jie– žirgai, kas kartą vis kitokie, kas kartą tokie patys – mūsų bičiuliai ir palydovai, verti ne tik pačių šilčiausių padėkos žodžių, bet ir didelių žmogaus pastangų, kad jie neišnyktų iš mūsų vis labiau technokratiško gyvenimo ir atminties.
Vilija Visockienė
