Birutė SMALINSKIENĖ rodo laiko nublukintą paveiksliuką, kuriame du vaikai. Ne, tai ne nuotrauka. Ir tie vaikai – ne jie: jai visiškai nežinomi. Tačiau šis paveikslėlis visąlaik keliauja su ja. Tai savotiškas prisiminimas apie jai brangų žmogų – jis buvo rastas Tėvelio, kuris buvo nužudytas Lukiškių kalėjime, kišenėje. (daiktai buvo grąžinti šeimai. Tarp jų dar buvo ir laiškas, rašytas cheminiu pieštuku, tačiau teksto atkurti nepavyko).
Apie Tėvelį Birutė negali daug papasakoti – prisiminimai blėsta, o ir negalėjo būti ryškūs, nes Tėvelis išėjo partizanauti, kai ji ir broliukas Antanas buvo labai maži. Tiesa, ji dar kažkiek mena – kaip per tolimą miglą, kad buvo Šv. Kūčių vakaras (gal naktis), kai Tėvelis grįžo kruvinas, regi, kad Močiutė karpo baltas drobines paklodes ir rišo, tvarsto jam kojas. Ryte išvydo pilną kiemą vyrų, kurie išsivedė ir Tėvelį. Vaikams verkiant, buvo pasakyta: „Pavežiosim, o paskui ir grįš namo“. Taip jie ir gyveno laukimu…
Dar prisimena, kad močiutė ne kartą lauknešėlius į kalėjimą vežusi, tačiau vėliau sužinojusi, kad nuteistieji to maisto negauna – prižiūrėtojai pasiima. Paskui įsigudrino – suodžiais per maistą (kumpį, varškę) perbraukdavo: tokio, neestetiškai atrodančio maisto, patys valgyti nebedrįsdavo – atiduodavo kaliniams.
Močiutė, gal sielai nusiraminimo ieškodama, vis ėjo ir ėjo pas būrėją – o toji vis kartodavo tą patį: „Grįš. Langan pasibels“. Bet taip ir nesulaukė Jo, taip niekas į langą ir nebepabeldė. Tik skaudi žinia vėliau atėjo, kad 1945 kovo 30 dieną Burokui Feliksui, sūnui Vinco, gimusiam 1914 metais, buvo įvykdyta mirties bausmė. Kartu su juo buvo nužudytas ir jo pusbrolis Burokas Steponas, Stasio, gimęs 1920. (Abiem taikomas BK straipsnis Rs.58-1a). Tik trečiajam pusbroliui, mirties išvengusiam, teko tremtinio dalią patirti.
Iš menkai išlikusių pasakojimų žino, kad jos Tėvelis, susirinkus vyrams į Pakriaunių malūną, greit apsisprendė eiti – „Lietuvos ginti“, tikėdamas laisva ateitimi, nebijodamas palikti kelerių metų dukrelės ir dar mažesnio sūnaus.
Tėveliui išėjus į partizanus, Birutė su broliu ir mama gyveno pas senelius. Skurdi buvo vaikystė. Namuose dažnai lankydavosi stribai – močiutė, paniškai jų bijodama, visą geresnį maistą atiduodavo jiems. Ir ne tik maisto – iš kaimyno parūpindavo dar ir samagono. Jie, vaikai, ant krosnies užlipę, ne kartą matė, kaip buvo pjaustoma mėsa, ant stalo retokai būnanti jų namuose, ir prisimena, kaip slapčia žvilgčiodami rijo seilę, svajodami ir tikėdamiesi, kad nors mažutis „šmotelis“ liks ir jiems. Kartą ji, gal užsimiršusi, šūktelėjo broliui: „Antanai, jau paskutinį ima. Mums nebeliko“. Tie vyrai tąsyk keistai susižvalgę, o Senelė dar labiau išsigandusi – todėl visada džiovindavo duoną, paskui taukais aptepdavo – ir vis laukė, galvojo, kad juos tikrai išveš. Neišvežė…
Pradžios mokyklą Birutė lankė Kumpuoliuose, paskui teko mokytis Antazavėje ir Suvieke. (Puikiai prisimena: kai vyko rinkimai, Birutė pirmąkart pamačiusi saldainius su popieriukais – (iki tol nebuvo jų ir ragavusi), taip gailiai pravirko, kad net mokytojas, pasigailėjęs jos, nupirko keletą – „visų nesuvalgiau: slapta pakavojau vieną, kad broliukui nuneščiau“.
Baigusi vidurinę mokyklą Obeliuose, įstojo į Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Šokių salėje su būsimuoju vyru susipažinusi. Greit ištekėjo. Vienas po kito gimė dukra ir sūnus, po kelerių metų dar vienas sūnus. Įsidarbinusi Dusetų MSV – dirbo iki pensijos. Gavusi butą – jame iki šiol ir gyvena: čia visi vaikai ir užaugo.
„Nei mūsų šeimos, nei manęs niekada ir niekas „banditais“ nevadino. Gal, kad aš visada labai aktyvi, labai energinga buvau. Man patikėdavo visas šventes organizuoti. Saviveikloje iki 75 metų dalyvavau“, – kalba moteris ir pasakoja, kad ne tik choruose dainavusi, tautinių šokių kolektyve šokusi, bet ir labai mėgusi keliauti. Tiesa, paskutinė jos kelionė nebuvo tolima – į Kauną, kai į Lietuvą buvo atvykęs Popiežius Pranciškus. Tada šimtatūkstantinėje minioje ir Birutė meldėsi kartu su visais tikinčiaisiais, kadangi tikėjimas jai įdiegtas nuo mažens, todėl yra labai svarbus. Ji jau nuo 10 metų laidotuvėse giedodavusi (duodavo tada giedoriams kokį skanesnį kąsnelį – ko vaikui daugiau reikia?), o melstis įpratusi kasdien – už Amžinybėn iškeliavusius artimuosius, kuriuos be galo mylėjo – už vyrą, už jauniausią sūnų, už marčią, už visą giminę… Ir už anūkus, ir už proanūkius, kad tik jiems viskas gerai sektųsi…
„Gyvenimas iki šiol buvo geras. Dabar jau senatvė. Mokėjom džiaugtis gyvenimu“, – kalba Birutė ir akcentuoja, kad daug buvo ir liūdesių, ir džiaugsmų…
„Kai 2003 metais Vilniuje vyko ceremonija – man buvo suteiktas partizano dukros statusas, aš taip verkiau, taip verkiau, kad net insultas ištiko. Gulėjau Kauno ligoninėje, paskui gydžiausi ir Druskininkuose“, – dabar jau ramiai kalbėdama moteris rodo liudijimą.
„Su anūkais ir proanūkiais vasarą nuvažiuojame į Šilo mūšio vietą, esančią prie Antazavės – parodau jiems, kad žinotų, kur jų Senelis – Prosenelis kariavo, apžiūrime partizanų bunkerius, uždegam žvakeles. Visą pusdienį praleidžiame: nusivežę maisto, papietaujame… Vienas sakė: „Kokie skanūs patizanų pietūs“… „O aš sakau, kad partizanai stebi Jus iš Dangaus“, Mažiesiems ypatingai įdomu“, – kalba jau žilagalvė moteris – dukra to, kuris kovojo, kad šiandien visi galėtų džiaugtis laisve.
„Kiekvienas žmogus tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija“, – sakė XIX-ojo amžiaus žydų kilmės vokiečių rašytojas, poetas ir žurnalistas Heinrichas Heinė. Kiek daug mums nežinomo kartais slepia nuriedėjusi žmogaus ašara, sunkus atodūsis… Ypač, kai mes pamirštame savo istoriją…
Nuotrauka iš B. Smalinskienės asmeninio archyvo
Giedrė MIČIŪNIENĖ
