„Žmogus, nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje, yra nuogas, vienišas, silpnas. Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu, esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar.“ – taip kalbėjo lietuvių tautos poetas Justino Marcinkevičius… Ir iš tiesų, tas greitai bėgantis kasdienybės laikas jau tampa mūsų istorija.
Rytis PIVORIŪNAS, Zarasų krašto muziejaus struktūrinio padalinio Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas (kultūrinės veiklos vadybininkas), pažymi, kad šis muziejus priklausė Maironio muziejui (Kaune), o nuo 1996 metų jis tapo Zarasų krašto muziejaus padaliniu. 2017 metais Dusetų seniūnijoje duris atvėrė salė, suteikusi puikią galimybę plėsti muziejaus veiklą – čia vyksta įvairios parodos.
Šiuo metu šioje salėje eksponuojama Laimos Tubelytės-Kriukelienės paroda. Pasak muziejininko, Lietuvoje vos keli dailininkai, kurie iliustruotų Lietuvos istorinius įvykius. Dailininkė, bendradarbiaudama su mokslininkais (ypač su Eugenijumi Jovaiša, archeologu, humanitarinių mokslų daktaru, profesoriumi, LMA nariu), remiasi istoriniais ir archeologiniais šaltiniais, įvaizdina istorinį kontekstą. Tokie piešiniai ypatingai žavi – žiūrėdamas jauti istorijos pulsą. Šalia piešinio čia pateikiami ir aprašymai – tai labai informatyvu, patogu, nebereikia skirti laiko papildomai ieškant informacijos. Tačiau kartais būna apmaudu, kad žmonės, užėję į seniūnijos pastatą, parodos aplankyti net neužsuka. Kitas, vos tik įkišęs nosį, „aprėpia akimis“ ir išeina. Žmonės „verda“ savo reikaluose ir nenori „išeiti iš savo zonos“, nes vaikystėje jiems nebuvo suformuotas kultūrinis poreikis, todėl jį vėliau „auginti“ sunku. Aktualumo nepraranda profesoriaus R.Vasiliausko pasakyti žodžiai: „Mokymo turinį pirmiausia turi sudaryti vertybės, pažiūros, ir tik po to – žinios, nes šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai reikia apsisprendimo.“ Žmonės vis skuba – nors reikėtų bent trumpam stabtelėti ir pamąstyti, pasvarstyti, kas norėta pavaizduoti, kas jame dominuoja.
Dirbti muziejininku, anot Ryčio, kuris įgijęs filosofijos magistrą Vilniaus Universitete, įdomu, nes gali padedi atskleisti savo tautos ir kultūros istoriją – tuo Muziejaus veikla yra labai prasminga. Dirbant muziejuje atsiveria platesnės galimybės realizuoti ir savo idėjas: jas gali įgyvendinti, rašydamas įvairius projektus, kurie turi svarbią išliekamąją vertę.
Muziejininkas pabrėžia, kad dirbdamas čia, susižavėjo vietinių žmonių prisiminimų gausa, todėl nuolat vyresniųjų žmonių prašantis užrašinėti savo prisiminimus, bent keliais sakiniais. Džiaugiasi, puikia A. Viburytės–Braknienėsknyga, kurioje minima daug istorinių faktų – tik dauguma jų yra „užšifruota“: nėra realių vietų pavadinimų, konkrečių žmonių pavardžių. Džiugu, kad atsiranda puikių pagalbininkų, su kuriais mielai galima realizuoti savo sumanymus organizuojant bendruomenėje renginius, konferencijas: Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos mokytojos – lituanistės Dainora Biliūnaitė ir Dainora Rimdeikienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vanda Normantienė, prancūzų k. mokytoja Ilona Šukienė; o štai daug žydų bendruomenės gyvenimo detalių atskleidė dusetiškė Marija Atkočiūnaitė – Varenbergienė: yra nuolat pildomas Dusetų miestelio (štetlo) gyventojų sąrašas. Tauriausias ir nerašytas kiekvieno muziejininko darbo tikslas – skatinti bendruomenės narius aktyviau prisidėti prie istorinių duomenų rinkimų, nes su kiekvienu Išėjusiuoju išeina linksmi ir liūdni pasakojimai.
Tačiau svarbiausias darbas, anot Ryčio, Kazimiero Būgos, vieno iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, Lietuvos kalbininko, profesoriaus nuopelnų ir darbų sklaida. „Pažiegė ir Dusetos yra Meka – šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk Kazimieras Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną.“ – taip apie mūsų žemietį rašė Lietuvos literatūros tyrinėtojas ir kritikas, poetas, vertėjas, filologijos daktaras, akademikas, profesorius Kostas Korsakas.
Trumpas Kazimiero Būgos gyvenimas (išgyveno tik 45 metus) paliko milžinišką reikšmę lietuvių kalbai: šiandien Dusetose kalbininko vardu pavadinta biblioteka, gimnazija ir gatvė, muziejus ir paminklas… Sukurta muziejaus internetinė svetainė ne tik suteikia įvairiausių įdomių žinių apie kalbininko K. Būgos gyvenimą, jo atliktus darbus Lietuvai, bet ir leidžia plačiau pajusti muziejaus veiklos reikšmę bendruomenės gyvenime. Muziejuje per mėnesį apsilanko apie 70 žmonių, o ekskursijų – vos viena kita. O štai svetainės lankomumas – virš 600 žmonių per mėnesį. Norėtųsi kuo daugiau suskaitmeninti kalbininko darbų, kad jie būtų lengvai prieinami kiekvienam, kad būtų kuo smulkiau tyrinėjamas K.Būgos darbų paveldas. „Nors kasdieniame darbe gali kelti sau labai aukštus tikslus, bet jie kartais atsiduria ten, kur leidžia galimybės“ – atvirauja Rytis, kuriam teko dirbti pedagoginį darbą Antazavės Juozo Gruodžio, Dusetų Kazimiero Būgos, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijose.
Į klausimą: „Kodėl pasirinkęs filosofiją?“, Rytis sako, kad rinktis, kur mokytis, reikėjo apsispręsti tik iš dviejų: filosofija arba politologija. Tada, paauglystėje, Lietuvoje prasidėjęs Sąjūdis, aktyvūs veikėjai formavo jo mąstymą, požiūrį, vertybes – viskas buvo nauja ir įdomu, kilo daug klausimų, norėjosi suvokti daug naujų reiškinių. Didelę įtaką turėjęs Antalieptės kunigas Algirdas Dauknys, subūręs būrelį, kuriame skaitydavo Levo Karsavino „Europos kultūros istoriją“, net tekstus prancūzų kalba.
„Geriausia, ką mes turime iš istorijos, tai entuziazmas, kurį ji iššaukia“ – sakė vokiečių poetas J. W. Goethe. Daug veiklos, daug idėjų turintis Rytis tikisi, kad Kultūros paveldo departamento remiami projektai: „Kazimieras Būga – ką papasakotų apie Dusetas, štetlą ir save“ bei knyga „Dusetų Kaimų paLikimas“– bus puiki galimybė susieti daug Dusetų krašto istorinių žinių į vieną visumą, sykiu labai svarbus žingsnis kalbininko K.Būgos paveldui aktualinti. O Ryčio vizija – užkrėtus palaimintuosius būgišku „Žodyno“ entuziazmu ir Algirdo Juliaus Greimo semiotiniu „Kvadratu“, santalkoj kurti šiuolaikišką esmėvokų „Esmyną“. Viena tokių esmėvokų skatina įsisąmoninti, kad Tave būtovė pagimdė ir išauklėjo, o dabarty iš individualios ir visuotinės istorijos mokinamasi asmeniškai siekiant tauresnio žmoniškumo.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotrauka autorės
