Zarasų krašto garbės piliečio vardas Petrui Ramanauskui buvo suteiktas 2015 metais Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už drąsą ir meilę Tėvynei ginant Lietuvos Nepriklausomybę bei ištikimai tarnaujant Zarasų savanoriškoje krašto apsaugoje ir aktyvią visuomeninę veiklą.
Petras Ramanauskas mielai sutinka papasakoti ne tik save, bet ir prisiminti savo giminaičių tragiškus likimus…
1990 metais kovo mėnesį buvo paskelbta, kad reikalingi savanoriai 25-40 metų. Nors Petras Ramanauskas jau buvo vyresnis, tačiau jis net nesvarstydamas parašė prašymą tuometiniam Krašto apsaugos departamento generaliniam direktoriui Audriui Butkevičiui. Rudenį pradėta organizuoti Pasienio tarnyba. Jis tapo Stelmužės posto viršininku, tačiau tai buvo labai trumpai – greit buvo pervestas Zarasų (Smėlynės) kelio posto viršininku.
1991-01-08 vadas Virginijus Česnulevičius įsakė suformuoti būrį ir važiuoti ginti Aukščiausios Tarybos. Kartu su Virgilijumi Lumbe surinko 50 žmonių būrį (pusė zarasiškių, pusė uteniškių). Sausio 11 dieną davė priesaiką – (iki šiol tą sąrašą saugo). Tiesa, tarp jų jau daug išskubėjusių į Amžinybę: a.a. Albertas Guogis, Viktoras Bulyginas, Virgilijus Lumbė, Evaldas Baubinas, Vidmantas Petruškevičius, bet yra ir dabar gyvenančių Zarasuose: Vitalijus Lysovas, Kęstutis Jurkėnas, Edvardas Petkevičius, Nikolajus Valkauskas, Artūras Krumholcas ir kt.
Petras – Sausio 13-osios įvykių liudytojas… Jo prisiminimus apie Sausio 13-osios įvykius galima būtų ilgai pasakoti: jis ir pats yra juos užfiksavęs, mielai daljasi…
Tačiau nedaugelis žino jo šeimos likimą. Du Petro Dėdės – Tėvo broliai – Juozas ir Stasys – partizanai. Visa giminė buvo nusiteikusi patriotiškai.
„Kai tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas“ – teigė Žanas Batistas Lakorderas, prancūzų bažnyčios atstovas, pamokslininkas, teologas, politinis aktyvistas, žurnalistas. Šiandien už Vosgėlių stovi kryžius 4 žuvusiems Vytauto apygardos „Audros“ būrio partizanams: Povilui Stukui (slap. Tėvas, Rugys), Onai Stukienei (slap. Motina, Žemaitė), Broniui Svilui (slap. Aidas) ir Juozui Ramanauskui (slap. Šarūnas)… Jie žuvo 1951 m. rugsėjo 26 d. kaime MGB Dusetų valsčiaus operatyvinės- čekistinės grupės vykdytos operacijos metu, tačiau tiksli žūties vieta nėra žinoma – palaikai taip ir nebuvo surasti. Bandė giminės ieškoti, bandė kasinėti, tačiau viskas veltui. Buvo kalbama, kad partizanus užkasdavo žvyrduobėse (kažkur už Dusetų kapinių). Kapinėms plečiantis, tų žvyrduobių jau seniausiai nebeliko – gal ant jų kaulelių amžinojo poilsio atgulė kiti. Kas gi dabar besužinos? Girdėję, kad išniekintus kūnus ir į Sartų ežerą sumesdavo, taip pat ir į lauko tualetus..
Petras prisimena, kad 1950 metais gegužę Narkyčiai buvo apsupti – skundikų tais laikais buvę. Krėtė visą sodybą. Pasiėmė lašinius, dėdės (mirusio mamos brolio) laikrodį – kaip savo. Išsivedė seserį, tačiau tądien buvo suimta Mama su vyresniąja Petro seserimi (sodybos apsupimo metu buvo išvykusios į turgų), nuvežtos į Zarasų kalėjimą. Jaunesniąją seserį anksčiau paleido. Mamą – po kelių savaičių, bet vyriausiąja seserį Marytę išvežė į Uteną, buvo teismas, į kurį visas būrys kareivių vedė lyg didžiausia nusikaltėlė būtų. Petras su mama irgi buvo nuvažiavę. Matė, kaip seserį vedė (teismas buvo – čia dabar įsikūrusi psichiatrinė ligoninė). Tuo pačiu metu teisė ir pusbrolius Juškėnus (iš mamos pusės). Vyriausias Lionginas žuvo lageryje, o kitas Pranas, grįžęs iš tremties, iki šiol gyvena Daugpilyje. Sesuo buvo nuteista 25 –eriems metams kaip politinė kalinė, tačiau grįžo greičiau: ar Stalino mirtis tam įtakos turėjo, ar tai, kad motina beveik kas savaitę rašydavo prašymus į TSRS AT.
Juozui Ramanauskui, kuris 1940 metais buvo sukūręs šeimą, buvo pripaišyta visokiausių dalykų… Paskui buvo skirtas policininku tvarkai palaikyti. Kai praėjo frontas, 1944 metų rudenį Juozą išsiuntė darbams į Čeliabinsko sritį traktorių gamyklą (iš tiesų ten gamino tankus). Gamykloje tokių kaip Juozas buvo daug. Jie buvo saugomi kaip kolonijoje. Paskui pradėjo juos tampyti, tardyti. Ten kalėjo virš dešimt tūkstančių, tačiau apie 500 kalinčių susitarė pabėgti. Vijosi net tankais: „Net medžiai lūžo, kai jie riedėjo“ – puikiai prisimena girdėtus artimųjų pasakojimus.
Į namus Juozas pateko įveikęs 3500 kilometrų: ir ant traukinių prisikabindavęs važiuodavo, ir pėsčiomis ėjo. Grįžęs apsigyveno su žmona Verute pas Petro tėvus. Tačiau netrukus jis nusprendė eiti partizanauti, nes suprato, kad gali susekti jo pabėgimą. Greit suėmė ir Verutę. Petro mama sakė, kad matė ją labai sumuštą, vėliau ištrėmė į Tiumenės sritį. Iš ten nebegrįžo. Mirties priežastis – išsekimas. „Sunkus jos gyvenimas buvo: daužė Dusetose, Tiumenėje. Daug ji iškentėjo. Biednos to laiko moterys“ – atsidūsta Petras.
Kitas Petro tėvo brolis – Stasys Ramanauskas, kurio žuvimo nei laiko, nei vietos giminės iki šiol taip ir nesužinojo. Lietuvos Centriniame Archyve jokių duomenų surasti irgi nepavykę. Žinoma, kad slapstėsi apie Jūžintus… 1949-1950 metais, vieną naktį jis buvo atėjęs pas savo brolį Vladą – Petras jį matęs. Tik tiek ir likę atmintyje.
Kaimo vieningumas labai padėjo partizanams. Jei ne kaimo parama – jie tikrai nebūtų išsilaikę. Partizaninis judėjimas ėmė labai silpnėti, kai suvarė į kolūkius – buvo suardyta vieningo kaimo paslaptis. Petro Tėvas nelindo į politiką, bet partizanaujančius brolius rėmė. Tačiau Motina buvo tikra patriotė: drąsi ir ryžtinga. Baltriškių apylinkėse buvo partizanas Zavackas – 1941 metais jis iš bažnyčios bokšto šaudė į atsitraukiančius kareivius. Mama, paslėpusi jį šiene, pervežė iš Baltriškių į Dusetų pusę – į kitą partizanų būrį.
„Sudėtingas giminės likimas: sudaužytas. Nežnia, kaip mūsų šeimos neištrėmė į Sibirą, – svarsto Petras. Jis prisimena, kaip Tėvai, išgirdę naktį mašinų ūžimą prie Vencavų kaimo ar pamatę kokias šviesas, taip ir prarymodavo prie lango, su baime žiūrėdami…
Petras Narkyčiuose baigė pradinę, Aviliuose – septynmetę mokyklą. Paskui pradėjo dirbti kolūkyje – išvažiuoti buvo sunku: neišleisdavo, todėl teko dirbti įvairius darbus, net seseriai karves padėjo melžti. 1963 metais išėjo tarnauti į armiją: išbuvo – 3,5 metus, paskui dar tiek pat pasiliko virštarnybinių vidaus kariuomenėje Sverdlovske. Paskui nuvyko į kalnų miestą Kurganą (už Čeliabinsko) – „tokio didumo kaip Vilnius, tik ne toks gražus“ – pažymi Petras. 1976 metais baigė ir vadų kursus. Rusijoje baigė ir vidurinę mokyklą. 1988 metais suėjo 25 metai tarnystei: tarnavimas armijoje garantavo trumpesnį būtinąjį stažą. Ir iškart grįžo į Lietuvą. „Žmogus be tėvynės – tai smiltelė, pasmerkta laiko ir erdvės atsitiktinumų savivalei“ – prisimenu nesenstančią Žano Batisto Lakordero mintį.
„Aš ir Rusijoje gyvendamas jaučiausi lietuviu. Visada sakiau, kad pasibaigs tarnystės metai, ir grįšiu į Lietuvą. Taip ir buvo. Lietuva man buvo ir yra viskas: iš vaikystės buvau auklėjamas patriotiškai“ – dėsto Petras, dabar gyvenantis Didžiadvaryje (Tėvo gimtinėje), kadangi Petro tėvas buvęs užkurys, šeima gyveno Narkyčiuose (motinos gimtinėje). Grįžęs iš Rusijos apsigyveno Utenoj. Įsidarbino laboratorinių krosnių gamykloje.
„Ar buvo baisu budėti 1991 m. sausį? Sunku atsakyti. Nuo nuolatinės įtampos tarsi atbunki. Tačiau sakyti, kad nebijojom – negalima. Kiekvienas kažko bijojo: vienas dėl savęs, kitas – dėl šeimos ir pan. Juk supranti, kad grėsė sunaikinimas – pabėgti negalėsi niekur. Bet esu laimingas, kad teko išgyventi, patirti“ – beveik trijų dešimtmečių įvykius svarsto Petras, laisvalaikiu mėgstantis skaityti istorines knygas, detektyvus ir sako, kad „Gyventi visada reikia pagal Dievo ir sąžinės įstatymus, o jie privalo sutapti. Net ir sovietiniais laikais niekada nevogiau…“
„Kai 1944 metais šeima nuo fronto slėpėsi miške, apkasuose, aš taip garsiai rėkiau“ – artimųjų pasakojimus prisimena Petras… Gal tas vaiko riksmas ir pažadino stiprų charakterį, gebantį įveikti visas kliūtis ir negandas… O likimas juk visada myli stipriuosius…
P.S. 1990 m. lapkričio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos laikinąjį pasienio apsaugos tarnybos įstatymą, o 1990 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas Lietuvos krašto apsaugos tarnybos įstatymas. Krašto apsaugos departamento 1990 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 25 „Dėl pasienio kontrolės postų išstatymo“ nuo 1990 m. lapkričio 19 d. tarnyba buvo pradėta 64 pasienio postuose. Petras perduoda sveikinimus visiems, dirbusiems pasienyje ir prisiekusiems AT.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotrauka iš asmeninio P.Ramanausko archyvo (apie 2000 metus)
Iš kairės: Petro sesuo Vilhemina, dukra Liucija, sesuo Marytė ir Petras (dešinėje) prie paminklo Vosgėliuose – nužudytiems partizanams