Rugsėjį bus jau 6 metai, kai Ieva ŠPŪRIENĖ dirba Kultūros projektų vadove Kultūros centro Dusetų dailės galerijoje. Už svarų indėlį Dusetų kraštui šiemet jai tradicinės Kraštiečių šventės metus buvo skirtas apdovanojimas – vardinis medalis.
„Vis dar nėra tokio projekto, kuriuo norėčiau labai didžiuotis, nes nedrąsiai įžengiau į projektinę veiklą, kadangi anksčiau niekuomet nebuvau susidūrusi su jų rašymu… Iš pradžių aš tik tęsiau projektus, kurie jau buvo anksčiau rašyti – pildžiau juos, tobulinau, pridėdama savo minčių – mokiausi. Teisingiau pasakius, buvau projektų įgyvendinimo koordinatorė. Įgyvendindama tarptautinį projektą „Amuse“ – meninė multisesorinė patirtis“, supratau, kad sunkiausia yra – ne parašyti projektą, bet jį įgyvendinti, kadangi tai yra ne individualus, bet labai atsakingas komandinis darbas. Be geranoriškos komandos Tu esi prapuolęs ir su pačiu geriausiu projektu“, – kalba Ieva, patikindama, kad jau įgavusi daug įvairios patirties ir per šiuos metus labai sustiprėjusi, todėl turinti labai daug idėjų, ką galima būtų padaryti Dusetų miesteliui ir jų gyventojams, kad ateityje būtų geriau, maloniau gyventi. Tiesa, jei tik reikėdavo kokios pagalbos, ji visada padėdavo Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos pirmininkei Aldonai Žiliukienei.
Ieva – ne vietinė: ji gimė ir augo sostinėje, mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Vėliau Mykolo Romerio Universitete studijavo teisę. Dar besimokydama įsidarbino AB „Lietuvos dujos“. Jos vyras – dusetiškis. Nors jis visada norėjęs gyventi kaime ir visada kalbinęs ją važiuoti gyventi į Dusetas, tačiau Ieva ilgai tam ryžtis negalėjo – buvo baisoka: ją gąsdino menkai pažįstamas kaimo gyvenimas ir niekada nesibaigiantys darbai (mieste paprasčiau: susitvarkei – ir jau esi laisvas). Tiesa, paskui teko pagyventi ir užsienyje. Sukauptos įvairios patirtys drąsiai leidžia lyginti ir suprasti, kur yra geriausia gyventi šeimai su dviem mokyklinio amžiaus vaikais.
„Dabar jau įsitikinau, kad geriausia gyventi – kaime: aš jau čia pripratau, todėl nebežinau, ar benorėčiau grįžti gyventi į miestą. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl – nenorėčiau grįžti į miestą – vaikų auginimas. Čia, mažame miestelyje, juk viskas vietoj: mokykla, būreliai, visos veiklos. O mieste – nuolatinis skubėjimas: mokykla ir tie patys būreliai, į kuriuos reikia vežioti vaikus… Mama, pamačiusi, kad per šventę dėviu marškinėlius, ant kurių puikuojasi užrašas: „Nenoriu girtis, bet aš iš Dusetų“ – nuoširdžiausiai nustebo. Aš jau prisijaukinau žmones, supratau mažesnio miestelio gyvenimo būdą ir jo specifiką. Atvažiavome į Dusetas gyventi 2012 metais – čia vaikai pradėjo lankyti priešmokyklinę klasę. Tiesa, buvo keistoka, kad niekas su nepažįstamais nesisveikina – užsienyje (Airijoje) žmonės sveikinasi daug dažniau, daug dažniau ir dėkoja vieni kitiems. Mūsų dvynukai ten buvo pripratę visada sakyti: „Ačiū“, „Prašau“ ir „Laba diena“ – taip daro ir iki šiol. Todėl, kai išeidavome pasivaikščioti Dusetose, buvo keista ir jiems, ir man, kad nesigirdėdavo pasisveikinimų“, – pasakoja Ieva, o švelni šypsena nė minutei nedingsta nei iš akių, nei iš lūpų…
Ieva sako, kad esanti dėkinga vyrui, nes turėjo galimybę būti su vaikais – matyti augančius sūnelius. „Svarbiausia – vaikams duoti gerą išsiauklėjimą, kurio pagrindas – pagarba vyresniam žmogui ir Mokytojui. Ypatingai norėtųsi mokinių pagarbesnių santykių su Mokytojais, nes tik tada galima pasiekti ir geresnių akademinių rezultatų“, – kalba Ieva ir akcentuoja, kad jos Tėvelių šeimoje visada buvo susiklausymas ir ramybė – tą ji iki šiol ji ir vertinanti labiausiai.
Nors Ievos mėgstamiausia brazilų rašytojo Paulo Coehlo („Alefas“) citata: „Kas nori pamatyti vaivorykštę, turi išmokti pamėgti lietų“, puikiai atspindi, kad išgyventi reikia viską. Bet jai nesuprantamos baimės, nenoras bandyti organizuoti kažką naujinti, keisti. „Man nebesinori monotoniškos veiklos. Man nepatinka pasakymai: „Kam čia viso to reikia?“ Aš norėčiau, kad renginiai būtų skirtingo formato. Aišku, galima ir prie tradicinių renginių bandyti derinti naujoves. Šiemet aš labai norėčiau kitokios Derliaus šventės. Kodėl to neišbandžius? Norėčiau organizuoti Moliūgų šventę, nes kiekvienos šventės tikslas – pritraukti kuo daugiau žiūrovų, kuo daugiau dalyvių – kuo daugiau žmonių.
Labiausiai vertinanti atvirumą ir nuoširdumą, Ieva nemėgsta melo. Išgirdus klausimą: „Kada žmogus būna laimingas?“, ji susimąsto: „Žinoma, pirmiausia, kai sveikas, kai neslegia rūpesčiai, kai laimingi vaikai, kai gyvenime gali siekti, ko norėtum. Bet svarbiausia – sveikata, nes kai jos turi – gali užsidirbti ir pinigėlių“.
Ievai labai svarbu, kad visi (arba bent jau didžioji dauguma bendruomenės narių) atrastų bendrumo jausmą, suprastų, kad svarbu puoselėti savo gyvenamąją erdvę, kurioje gera būtų gyventi ir mums patiems, ir mūsų vaikams, o svarbiausia – kad visi dirbtų drauge bendram tikslui… Tų minčių skatinama ir vedina Ieva tikisi, kad ateityje bus daug projektų, kuriais norėsis didžiuotis, ir kurie turės išliekamąją vertę….
Giedrė MIČIŪNIENĖ
