KETURIOS SIJOS, LAIKANČIOS GYVENIMĄ

Švenčiant jau tradicinę Kraštiečių šventę, Dusetų krašto Garbės piliečio vardas ir medalis „Už nuopelnus Dusetų kraštui“ šiais metais skirtas Marijonai Danutei VARENBERGIENEI.  Šeimoje gimusią trečią mergytę vadindavo – Maryte. Maryte ji pasiliko ir iki pačios senatvės, nes žmonės Dusetose jos kitaip ir nevadindavo. Kartais dar – „geroji Marytė“ Marija – tai buvo jos pasirinktas  vardas, rašant straipsnius, poeziją – tai buvo tarsi slapyvardis, nes Marijos vardas jai labai patiko ir buvo tapatus Marijonos vardui.

           Dusetose gimusią ir augusią Marytę (toliau – Mariją) visi čia pažįsta – visiems ji sava. Garbaus amžiaus senjorė tiesiog švyti – trykšta energija, ir iš jos gražiai besiliejančios kalbos supranti, kad dar daug darbų, kuriuos būtinai reikėtų atlikti, dar laukia… Ir tikrai teks palaukti, nes dar „gabalą laiko sunaikino“ ir šis interviu… Karštą vasaros dieną norėjosi pakalbėti ne tik apie Gyvenimą, bet ir apie tas keturias sijas, laikančias Jį: TIKĖJIMĄ, VILTĮ IR MEILĘ ir… KŪRYBĄ. 

          Esate dusetiškė: ne tik čia gyvenanti, bet gimusi ir augusi. Daug mačiusi, išgyvenusi… Visa tai talpiname sąvokoje – Gyvenimas… Kas jis Jums?

          – Mano gyvenimo credo – daryti žmonėms gera. Aš esu nemažai padėjusi – maldomis, priežiūra, pagalba. Daug esu padėjusi sergantiems, ligoniams.

          Taip susiklostė, kad seniūnaitė buvau 3 kadencijas. Vyresnio amžiaus žmonės visada kreipdavosi patarimų, norėjo būti išklausyti. Tie bruožai atėjo iš šeimos – iš jaunystės, iš tėvelių. Jie buvo jautrūs kitų nelaimėms.

          Mama buvo gimusi Rusijoje 1905 metais (Samaroje). Po revoliucijos tuo metu siautė didelis badas – jai teko matyti, kaip buvo valgoma net mirę vaikai. Daug savo išgyvenimų mama yra papasakojusi ir kartais su ašaromis akyse prisimindavo kaimynų rusų kančias, sugriautus gyvenimus..

          Gal todėl taip jautriai žvelgiu į Dusetų žydų gyvenimo Dusetose prisiminimus ir pastangas saugoti jų atminimą.. Nuo vaikystės mūsų šeimos gyvenimas buvo siejamas su šios tautybės žmonėmis. Tėvelis dirbo su žydais – tiesė grindinį, liejo plytas, važiuodavo su savo prekėmis į gretimų miestelių turgus. Dusetose žydų gyveno labai daug. Visas miestelio centras buvo pastatytas žydų – ten jie įsteigė savo amatus, krautuvėles, malūnus. Lietuvių gyvenamų trobesių buvo gal ne daugiau 20. Mūsų žemė Užtiltės kaime „rubežiavosi“ su 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje ten įkurtu getu. Nors man buvo penkeri (beveik 6 – ri), prisimenu puikiai, kaip mama veždavo pieną ir atiduodavo jį žydų vaikams, kurie, būdami alkani, tiesė rankutes. Tada, jau ankstyvoje vaikystėje, supratau, kokia laimė yra pagelbėti žmogui.

          Prisimenu, kad teko matyti, kaip pažįstamus, geruosius kaimynus žydus, kurie atnešdavo macų ir vaišindavo saldainiais, varinėja, muša botagais, neleidžia vaikščioti šaligatviais. Visa tai irgi formavo gailestį žmogui.

          Tą baisią – žydų sušaudymo dieną – mus, visus keturis vaikus, mama suklupdė ir kartu kalbėjome „Amžiną atilsį“, nes pietų metu, nuvežusi pieną į getą, mama pamatė, kad nebelikę nė vieno žydo. Spygliuota viela aptverta teritorija buvo tuščia, patalpos buvo visiškai tuščios… Ji viską suprato…

          Pamenu, kažkas atvežė sofą ir komodą (tuo metu buvo plėšiami žydų namai, grobiamas jų turtas) – pastatė lauke, šalia namų… Mes, vaikai, nuo tų baldų nesitraukėme: jie mums buvo tokie gražūs, taip jų norėjome, nes tokių neturėjome. Iki šiol menu, kaip glosčiau rankyte medinius pjaustinius, prašėme mamos juos pasilikti. Mama daiktų nepriėmė. Dorumas,  nesavanaudiškumas ir žinojimas, kaip tie daiktai atkeliavo iki mūsų namų – buvo pagrindinės dorybės, kurios mus augino.  Iki šiol žinau, kad svetimo, šiukštu, liesti negalima.

          Mes kiekvienas esame Kūrėjas. Kas Jums yra ir buvo Kūryba?

          Esu parašiusi virš 300 straipsnių, kuriuos spausdino Lietuvos laikraščiai. Keletą – net JAV leidžiami lietuviški laikraščiai. Kas juos perskaito, visi atkreipia dėmesį, kad juose daug jausmo – įsijautimas į kito žmogaus pasaulį. Rašydama  aš noriu kuo daugiau pasakyti. Be jausmo – be savyje sukaupto tikėjimo dvasios – nebūčiau galėjusi taip jautriai reaguoti. Tačiau pats kūrybos laikas – man tai tokia nušvitimo valandėlė, kada būtinai reikia užrašyti savo jausmus. Tik ne taip dažnai jos ateidavo, todėl jas labai branginu. Manyje vis dėliojasi noras parašyti išsamią knygą apie savo tėvelių ir savo gyvenimą. Tik laikas taip greit skuba – galiu ir nebesuspėti. O be to, knyga – tai toks turtas, kuris brangus tik tau pačiam. Gal dar kam nors iš giminių…

          Džiaugiuosi, kad dar suspėjau išleisti savo prisiminimų ir poezijos knygelę „ESU“, kuri sulaukė didelio dusetiškių susidomėjimo. Tai tapo man didžiausiu atpildu, kokį gavau per visą savo ilgą gyvenimą.

          Kiekvieno kataliko širdyje labai svarbus TIKĖJIMAS. Koks Jūsų požiūris?

          Gimiau ir augau labai tikinčių ir labai dorų tėvelių globojama. Bažnyčios lankymas ir dalyvavimas Šventose Mišiose buvo nuo pačios vaikystės buvo svarbūs mūsų šeimai. Kasdieniniai poteriai, persižegnojimas prieš valgį, Šventųjų Sakramentų priėmimas ir jų laikymasis – mums buvo šventa pareiga. Labai gražiai buvo švenčiamos tradicinės religinės šventės. Taip gyvenimas šeimoje suformavo labai stiprius tikėjimo pagrindus.

          Net išgirdusi pirmą mielos Giedrės klausimą – „Kas yra gyvenimas?“, norėjau atsakyti Katekizmo žodžiais: „Kad vykdytume Dievo valią ir po mirties nueitume į dangų“.

          Nežinau, ar pasisekė begyvenant būti ištikimai šiai priesakai, bet jaučiu, kad nepadariau didelių nuodėmių, kad nepriverčiau savo artimųjų kentėti. Kad nieko neįskundžiau, kad stengiausi atsiprašyti už nelabai gražius poelgius.

          Ir šiandien esu tikinti, praktikuojanti katalikė, labai gerbianti kitus tikėjimus ir labai vertinanti tikinčius žmones. Ir kas svarbiausia – išmokusi atleisti už man padarytą blogį.

          Viena svarbiausių vertybių – MEILĖ. Gal šiuolaikinis žmogus galėtų gyventi ir be jos?

          Kalbant linksmai – šiuo metu man meilė yra šviesiausi, gražiausi prisiminimai, kurie puošė ir suteikė skonį mano gyvenimui. Kalbant rimtai – mano didžioji meilė yra GYVENIMAS. Tai yra toks likimo (ar Dievo) dovanotas laikotarpis, į kurį sutelpa viskas, ką žmogus gali patirti. O meilė – tai yra graži gyvenimo dalelė, kuri senatvėje tampa prisiminimais. Gyvenant keičiasi ir šio gražaus jausmo išgyvenimai ir esatis.

          Buvo pirmoji meilė, pirmieji eilėraščiai apie meilę, buvo vedybos įsimylėjus. Paskui meilė vaikams, anūkams, proanūkiams. Reikėtų išvardinti daugybę mylėtų (gal ir dabar mylimų) objektų, bet kokia prasmė? Žmogus gyvena tai ir turi ką nors mylėti. Tik poezijoje, dainose, maldose meilė yra paverčiama sakraliu reiškiniu, kuriam skiriami gražiausi žmonių sukurti kūriniai, atliekami žygdarbiai, net pasirenkama mirtis.

          Gal tokia pati pastoviausia meilė – yra meilė mano gimtinei, savo praeičiai, šaliai.

          Štai ir šiandien dažnai galvoju apie vieną labai garbingą, jau taip pat seną žmogų ir mintyse linkiu jam sėkmingo, sveiko ir gražaus gyvenimo. Gal dabar jau mano metuose tai ir yra meilė.

          Sakoma, kad šiais laikais VILTIS – deficitas…

          (ilgoka tyla). Kažkaip niekada nepagalvojau apie VILTĮ, kaip atskirą sąvoką. Gal tai labiau gražus poetinis pasakymas, kada svajonėse gimsta troškimai.  Man viltis – tai toks jausmas, kai tikiesi kažkokios geros išeities iš nepaprastai sunkių situacijų. Viltis visada susisieja su malda, su ieškojimais brangių žmonių paramos. Viena niekaip negalėčiau nugalėti, įveikti sunkumų – tik tai suteikia viltį, kad troškimai išsipildys.  

          Bėgant metams, gyvenimas man pasiūlo visai kitokių norų (gal viltį) – kad netapčiau našta savo vaikams, kad nereikėtų kęsti didelių skausmų, kad iškeliavimas į Amžinybę būtų orus.

           Dėkoju už nuoširdžius atsakymus ir dovanotą brangų laiką.

          …Ant Jos stalo gulėjo knyga „Kaip tai įvyko. Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“…

          …O mano galvoje po interviu ilgai sukosi mintys: jeigu kiekvienas žmogus eitų Tikėjimo, Meilės ir Vilties keliu, jei visada prisimintų duotą žodį Gyvenimui ir Kūrėjo valią, TIKRAI viskas būtų tik GERYN…

          Dusetų Garbės pilietei Marijonai Danutei VARENBERGIENEI nuoširdžiausiai linkėjau Vilties ir stiprios sveikatos…

Giedrė MIČIŪNIENĖ

            Nuotraukos Giedrės MIČIŪNIENĖS