Gyvenimo kokybė suprantama labai skirtingai. Neįtikėtina, tačiau sveikieji dažniau verkšlena dėl kasdienybės, dėl nusibodusios rutinos, o kartais, rodos, dėl pačių menkiausių smulkmenų. Žmonės, turintys negalią, į daugelį dalykų žiūri kitaip – jų dėmesį rečiau kausto mažmožiai – juos džiugina daugiau dalykų, į kuriuos sveikieji kartais net nekreipia dėmesio.
Tarp nominantų, gavusių apdovanojimą už svarų indėlį Dusetų kraštui kurie savo kasdieniu, kartais net ir nepastebimu, bet labai reikalingu darbu prisideda prie Dusetų krašto žmonių gerovės kūrimo, yra ir Vilhelmina DUBNIKOVA – Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė, į pokalbį atskubėjusi motoroleriu.
Vilhelmina gimė ir augo Zarasų raj. Romancų kaime. Baigusi M.Melnikaitės vidurinę mokyklą, įstojo į Rokiškio rajone buvusį Salų žemės ūkio technikumą. Nors mokytis neteko ilgai, tačiau vėliau 15 metų sėkmingai dirbo Dusetų valstybiniame žirgyne veterinarijos felčere. „Man visada labai patiko arkliai. Dukra mėgo jodinėti. Mano tėvas irgi visą gyvenimą laikė arklį“, – pasakoja moteris, nuo 1982 metų (jau beveik keturis dešimtmečius) gyvenanti Dusetose. Čia jie, jauna šeima, atvyko, čia ir pasiliko: čia gimė ir mokyklą baigė abi jos dukrytės.
„Subyrėjus kolūkiams, darbo žirgyne nebeliko. Penkerius metus dirbau Dusetų vaikų lopšelio-darželio „Sartukas“ skalbykloje, tačiau ligos sujaukė visus planus: darbo teko atsisakyti… Gavau neįgalumą“, – Vilhelmina atsidūsta. Ji puikiai žino, ką reiškia sirgti, neturėti jėgų, darbo.
Kai 2008 metais dabar jau a.a. Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos skyriaus pirmininkė Alvyra Bražiūnienė pakalbino pabandyti dirbti skalbykloje, esančioje neįgaliųjų draugijos skyriaus Dusetų padalinyje, Vilhelmina sutikusi, kadangi darbas skalbykloje jau buvo pažįstamas, o ir be darbo būti labai sunku – veiklos norėjusi… „2016 metais Lietuvos neįgaliųjų draugija pasiūlė man tapti pirmininke. Bijojau. Juk nieko nežinojau, nemokėjau“, – kalba Vilhelmina ir pakartoja, jog sutikusi daug be galo gerų, padedančių žmonių, negailėjusių patarimų, pagalbos. Ypatingai ji dėkinga buhalterei Jolitai Ketlerienei, su kuria visada gali pasitarti ir ja pasitikėti. „Tai labai geras žmogus“.
Neįgaliųjų draugijai priklauso ir neįgalūs asmenys, ir senjorai, ir vaikai su negalia. Įstatai leidžia priimti visus žmones, jei tik jie nori dalyvauti šios draugijos veikloje. Birželio pabaigoje įvykęs draugijos narių susirinkimas Vilhelminą patvirtino antrajai pirmininkės kadencijai. Moteris atvirauja, kad „Dabar dirbti jau daug lengviau, nes ir visus žmones pažįstanti, ir popierius jau „žinanti“. Sunkiausia buvo pati pradžia, kai viskas buvo visiškai nauja. Dabar ir patalpos didesnės, nes mažose – buvo sunku, kenčia projektų vykdymas“. Pirmininkė Vilhelmina sako, kad šis darbas reikalaująs ypatingo atidumo ir sąžiningumo, tačiau labiausiai – meilės žmonėms, nes kiekvienas nori būti išklausytas, suprastas ir pastebėtas. Įvairūs rankdarbiai, puošiantys patalpą, suteikia ne tik jaukumo, bet iškart atskleidžia, kokios veiklos čia vykdytos, o padėkų raštai, statulėlės ir diplomai pagrindžia, kad ši veikla yra puikiai įvertinta.
Retoriškai nuskamba klausimas: „Ką mes čia veikiame? Iš tiesų – viską. Stengiamės veiklą įvairinti, kad būtų visiems ir įdomu, ir naudinga, kadangi turime įvairaus amžiaus, įvairios negalios paliestų žmonių. Vėlimo mokė dusetiškė Daiva Stasiškienė. Vėlėme paveikslus, seges, karolius, kepures, pirštines, kosmetines, pirties kepures; Svetlana Raugienė mokė mūsų narius dekupažo paslapčių – tai išties labai kruopštus, bet įdomus darbas. Mes dažnai organizuojame įvairias parodėles, šventes, renginius. Daug dėmesio skiriama ir neįgaliųjų žmonių judėjimui. Dalyvaujame sporto projekte – vaikštome su šiaurietiškomis lazdomis“, – su meile kalba Vilhelmina ir supranti, kad ši veikla jai yra labai svarbi, todėl iįvardinti pačius aktyviausius yra labai sunku. Marytė ir Jokūbas Gimbickai, Rožė Juškevičienė, Izolda Genienė, Vilė Brogienė, Zenona Steponavičienė, Gintaras Talkačiauskas – visada labai aktyvūs nariai.
Ir iš tiesų veiklos čia netrūksta: Draugija turi ir 6 žmonių ansamblį „Ežerija“, kuriam vadovauja Sigita Gudonienė. Stengiasi dalyvauti visur, kur tik būna pakviesti – tai suteikia žmonėms daugiau pasitikėjimo. 2019 metais atrankinis Lietuvos neįgaliųjų draugijų mėgėjų kolektyvų koncertas „Vilties paukštė“, skirtas Baltijos kelio 30 –mečiui, vyko Dusetose, kuriame dalyvavo net 11 rajonų neįgalieji. Kasmet draugijos nariai vyksta į socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje skirtą projektą, vykdomą Šventojoje. Nors šiais metais karantinas sutrukdė, tačiau išvyka planuojama rudeniop.
Liepos pradžioje Dusetose buvo vykdoma Aukštaitijos regiono II-osios Neįgaliųjų Sporto žaidynės –reglamentuojanti neįgaliųjų žaidynių organizavimą ir varžybų vykdymą. Šiais metais susirinko net 6 rajonų (Ignalinos, Visagino, Švenčionių, Utenos, Rokiškio ir Zarasų) neįgalieji. Džiugu, kad vykdoma žmonių su negalia integracija (skatinami dalyvauti įvairaus amžiaus ir įvairią negalią turintys žmonės), bet ir sudaromos sąlygos pagal savo išgales siekti sportinių bei asmeninių rezultatų bei propaguoti bendruomenėje sveiką gyvenimo būdą. Sporto šventės programoje buvo vykdomas smiginis, baudų mėtymas laikui, lankų mėtymas į taikinį, teniso kamuoliuko nešimas, svarmenų kilnojimas ir rankų lenkimas. Visose žaidynėse galėjo dalyvauti ir vyrai, ir moterys.
„Nors negalia – tai nelaimė, nesėkmė, tačiau per ją žmonės atranda kažką naujo savyje. Baisiausia, kai žmogus užsidaro tarp keturių sienų ir pats nebenori nei bendrauti, nei dalyvauti. Tie, kurie nepažeisti judėjimo negalios – jiems lengviau: yra galimybė bent jau pakeisti aplinką – įkvėpti gryno oro. Nemažai yra žmonių, sergančių onkologinėmis, vidaus organų ligomis, turinčių regos, klausos sutrikimų. Dauguma žmonių stengiasi įveikti negalią, gyventi, kiek tik įmanoma, pilnavertį gyvenimą“, – kalba Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos skyriaus pirmininkė Vilhelmina, puikiai žinanti, su kokiomis problemomis susiduriama.
Draugijos nariai visada labai laukia ekskursijų, nes žmonės net tik atsipalaiduoja, praturtėja dvasiškai, bet ir užmiršta savo sunkumus, slegiantį skausmą. Prieš keletą savaičių 54 žmonių grupė vyko į Rundalę (Latvija) – ten ne tik apžiūrėtas puikus rožynas, bet ir dvaras, puikiai tvarkoma aplinka. Grįždami buvo užsukę į Kirkilų bokštą (Biržų raj.) – daugeliui keliautojų, įkopusių į 32 metrų bokšto viršūnę, atsivėrė nuostabus Kirkilų kraštovaizdis – Biržų regioninio parko grožis: buvo matyti karstiniai ežerėliai. Kelionė neprailgo, nes lydėjo puiki nuotaika.
Spalio pabaigoje Rokiškyje vėl planuojamas Lietuvos neįgaliųjų draugijų mėgėjų kolektyvų koncertas „Vilties paukštė“, kuriame žada dalyvauti ir Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos skyrius. „Jau ruošiamės, jau planuojame. Visada labai džiaugiamės, kad Dusetų kultūros centras leidžia naudotis repeticijoms sale. Toks geranoriškumas įkvepia. Iš tiesų padeda daug“, – su viltimi kalba pirmininkė, esanti labai dėkinga visiems, kurie įvairia pagalba prisideda prie jų veiklos. Juk visa tai daroma, kad būtų palengvintas, pagerintas gyvenimas tiems, kuriuos likimas savaip pažymėjo…
Gyvenimo kokybė… Tai vidinė kiekvieno žmogaus būsena, kai Tu ESI, kai nesi našta, kai gali pasirūpinti ne tik savimi, bet dar gali padėti ir kitam… Tai yra didžiausias džiaugsmas – tikroji Gyvenimo kokybė. O kad žmonių, priklausančių Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos skyriui kokybė gerėtų, tikrai labai stengiasi pirmininkė Vilhelmina Dubnikova.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotraukos autorės ir Aldonos ŽILIUKIENĖS
