Gyvenimas, kuriame daug baltos spalvos

Sakmės byloja, kad laumės padovanodavusios rietimus drobių, margų audinių, įsakydamos jų niekad nematuoti, o naudoti įvairiems reikalams. Jei  moteris, užmiršusi laumės priesaką, pamatuodavo, visi audiniai dingdavo… Audeklas, siūlas – tai gyvenimo žmogaus gyvenimo simbolis…

1922 metų spalį Karolinai ir Petrui Dagiams gimė dukra Marija Genė. Jų šeima, neseniai  grįžusi iš Leningrado su dviem ten gimusiomis dukrelėmis, apsigyveno Rokiškio dvaro teritorijoje esančiame name (dabar jame muziejaus administracijos pastatas) pas mamos brolį, kuris tarnavo pas grafą Pšezdzieckį kurmonu (aut. -kurmanas, vežikas). Dėdė buvo nusipirkęs dalį namo (pirmajame aukšte – vienoje namo dalyje gyveno komendantas, antroje – dvaro ūkvedys su šeima; antrajame aukšte: kairėje – dėdės šeima, dešinėje – kalvio šeima). Tėvas dirbo Rokiškio kalėjimo prižiūrėtoju. Tiesa, nors jie čia gyveno neilgai – prisiminimai išlikę aiškūs; vėliau išsikraustę į Ąžuolų gatvę (tarp Dvaro ir stoties).

          Kai Marijai Genei buvo šešeri, mirė Tėvelis.

          Rokiškio dvaro teritorijoje buvusioje mokykloje Genutė (taip švelniai ją vadina dusetiškiai) baigė pirmąjį skyrių. Čia buvo 1 ir 4 klasės. Pamokas visada pradėdavo malda. Pasibaigus pamokoms, kalbėdavo padėkos maldą. Vieną savaitės dieną į mokyklą ateidavo kunigas. Kasdien vyko po keturias pamokas, o mokėsi šešias dienas per savaitę. Laisvas buvo tik sekmadienis.

          Genė pasakoja, jog apie karo pradžią sužinoję iš radijo… Buvo paskelbta, kad vokiečiai užpuolė ir jau eina per Lietuvą. Netrukus miestelio žydai buvo suvaryti į getą – jis buvo dvare. Iš 28 mokinių,  buvusių jos klasėje, liko tik 13. Rokiškis tapo tuščias – buvo pardavinėjami žydų daiktai, o jų nameliuose greit apsigyveno kiti žmonės. Nebeliko daug ir įvairių žydų parduotuvėlių, tačiaug greit atsirado „univermagas“ (universalinė parduotuvė), gastronomai (maisto prekių parduotuvės). Apie tai, kur buvo nužudyti žydai – jaunimas tada nekalbėjo.

          1942 metais Genė baigė Rokiškio gimnaziją. „Nebuvo kur dirbti – vyko karas“, – pasakoja moteris, todėl labai džiaugėsi, kad pavyko įsidarbinti vaikų namuose auklėtoja: mažų vaikų grupėje dirbo beveik dvejus metus.

          Kadangi draugė važiavo mokytis į Vilnių, pabandyti nusprendė ir Genutė. Sėkmė neaplenkė – buvo priimta į Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą studijuoti stomatologijos. Pirmaisiais studijų metais gyveno pas draugės pažįstamą: už kambarėlio nuomą mokėjusi… lašiniais (1,5 kg už mėnesį nuomos). Antraisiais studijų metais gyveno Tauro gatvėje esančiame bendrabutyje. Tiesa, mokėti nereikėjo, tačiau buvo labai šalta – nekūreno. Įskaitoms, egzaminams ruošdavosi apsimovusios pirštinėmis. Komendantas tikrindavo, ar nenaudojama elektra šildymui. Kambaryje jos turėjo elektrinę plytelę – pasiruošdavusios maisto. „Nors buvo labai sunkūs laikai, tačiau visi buvo linksmi, patenkinti“, – pabrėžia Genė. Po metų studentus perkėlė į vadinamą Medicinos namą, esantį Čiurlionio gatvėje (ten kūrentis reikėdavo patiems – kambariuose buvo krosnys). Ji su draugėmis nueidavusios pas sargą ir išmelsdavusios kibiriuką anglių: pasikūrendavo – šilumos keturioms dienoms pakakdavo. Kai jaunimas, užsukęs į valgyklą, sušildavo – buvo girdėti nosių šnirpščiojimas. Iki šiol prisimena, kad iš Rokiškio į Vilnių tekdavo važiuoti geležinkeliu… per Daugpilį. 1948 metais Universitetas buvo sėkmingai baigtas.

          „Mama, Tu mums seki pasaką“, – sakydavo vaikai, kai pasakodavau apie savo gyvenimą, studijas. Juk tėvai dabar vaikus į mokslus ir nuveža, ir parveža, ir pinigų duoda. Anksčiau vaikai visur „kabindavosi“ patys, egzistavo glaudesnis abipsusis pasitikėjimas“, – sklandžiai liejasi Genės kalba.

          Genė gavo paskyrimą į Rokiškį, tačiau tuo metu laisvos vietos stomatologui neatsirado. „Siūlė dirbti sanitarijos — epidemiologijos stotyje, aš nenorėjau“, – prisimena G.Berniūnienė, bet Jūžintuose dirbti sutikusi, nes ten gyveno giminaitė. Dirbo vis laukdama, kada turės galimybę įsidarbinti Rokiškyje. Taip ir prabėgo penkeri metai… „Medicininė aparatūra ir technika buvo labai primityvios – taisant dantis pacientai sėdėjo ant paprastos kėdės… Dabar tai būtų neįsivaizduojama. Tačiau sunku nebuvo. Tais laikais gydant dantį, priimant bet kokį sprendimą ypatingai svarbi buvo nuojauta“, –  moters veide neišnyksta giedri šypsena.

          1953 m. sausį Genė ištekėjo (jos būsimasis vyras Gintautas buvo grįžęs atostogų iš Tarybinės Armijos (iki jos dirbo mokytoju). Pavasarį persikėlė gyventi į Dusetas.

          Dusetos… Genės Berniūnienės biografijoje labai svarbios: čia įvyko jų vestuvės (o kartu išgyventa 58 metai). Čia gimė jų vaikai: dukra Diana (dabar gyvenanti Klaipėdoje) ir sūnus Jonas (gyvenantis Vaikutėnuose (Utenos raj.)… Čia ir ji dirbo… iki 2005 metų sausio: penkiasdešimt dvejus metus… Bendras jos darbo stažas 57 metai ir 2 mėn. „Buvo labai gera dirbti. Visur tokie geri žmonės“ – kalba moteris, ir žaviesi, kad švelniomis raukšlelėmis pagražintame veide nė karto nešvystelėjo nė menkiausias kartėlis, nors, anot jos, gyvenimas nebuvo labai šviesus – gautame dviejų kambarių bute gyveno ne tik ji su vyru, jos mama; o įvykus nelaimei sesers šeimoje – priėmė ir ją su dviem sūneliais, paskui ir kitos sesers dukrytę pasiėmę globojo (nuo 2 metukų iki 8 klasės). Teko ir gyvulių auginti – ne tik karvę laikyti, bet ir paršelių. „Jei ir galima būtų ką nors pakeisti – nekeisčiau nieko“,– atvirauja pašnekovė.          

          Apie Dusetų ligoninę M.G.Berniūnienė galėtų pasakoti net nestabtelėdama: čia buvo net 70 lovų ligoniams, todėl reikalingi buvo Vidaus ligų, Gimdymo, Vaikų ligų, Tuberkuliozės, Infekcinių ligų, Chirurgijos skyriai. Buvo laikas, kai dirbo net 19 gydytojų. Gerų žodžių negaili čia dirbusiems: vyr.seselei Rimtautei Jakaitienei, jau a.a. gydytojui Mečislovui Drėlingui, vedėjui Krikščiūnaičiui, Valerijai Drėlingienei, dantų gydytojai Adelei Kibirkštaitei (baigusi Leningrado mokyklą, dirbusi iki 80 metų), chirurgui Šileikiui, Jonui Narbutui ir kt. Ir gydytojos V. J. Vaitkevičienės pirmoji darbo vieta buvo Dusetos.

          „Mano darbas buvo stovimas (senovinis dantų gręžimo aparatas net nepanašus į dabartinį – kad grąžtas suktųsi, medikas turėjo intensyviai minti koja pedalą), protezavimui buvo naudojamos ir kenksmingos medžiagos, tačiau darbas labai patiko, ypatingai protezavimas“, – pasakoja ilgus metus Genutė, kurios darbo kabinetas buvo dusetiškių vadinamame rabino name: čia glaudėsi ir Sanitarijos – epidemiologijos stotis, ir laboratorija ir stomatologinis kabinetas. Vietos buvo labai nedaug, tačiau užteko: čia ji ir gydė, ir protezavo dantis.

          „Dantų stiprumas priklauso nuo organizmo gebėjimo įsisavinti kalcį ir kalį, tačiau labai svarbi burnos higiena, dantų priežiūra. Įtakos turi ir genai“, – kalba ilgametė stomatologė, kurios vyras Gintautas Berniūnas neakivaizdžiai baigęs Minske Dantų technikų mokyklą, taip pat visą gyvenimą išdirbo čia, Dusetose. „Žmonės, kuriems buvau taisiusi dantis, net ir iš Jūžintų į Dusetas atvažiuodavo gydyti dantų, tačiau pirmiausia visada taisydavome savo rajono žmonėms“,– prisimena moteris ir priduria, kad trūkstant instrumentų, jie net nebuvo virinami – tik spiritu apvalydavo, ir viskas, bet jokių užkrėtimo atvejų nepasitaikė.

          „Nors stomatologinių kabinetų ir stomatologų dabar labai daug, tačiau ir anksčiau, ir dabar – visada daug bedančių“,-  sako Genė ir pabrėžia, kad anksčiau buvo labai gerai, kai mokyklose buvo dantų gydytojai, kurie kasmet tikrino vaikų dantis ir buvo galimybė juos iškart sutaisyti. Vaikus nuo mažens būtina mokyti burnos priežiūros.

          Anot pašnekovės, pagarba gydytojui tik nuo jo paties priklauso. „Jei esi geras specialistas, tai nesvarbu, kokiu laiku dirbi – visada Tave gerbia“, – įtikinamai kalba Genė ir priduria, kad „su žmonėmis reikia mokėti bendrauti. Jei atėjai dirbti – tai ir dirbk. Reiškia, čia Tavo pašaukimas. Žmogus juk nekaltas, kad jis serga.“

          Mums besišnekučiuojant vis netilo telefonas: skambino draugė, dukra, buvusi  bendradarbė. Moters veidas dar labiau nušvisdavo: ja visada taip rūpinamasi.  Klausiausi ir žavėjausi Genės metais: nesunku suskaičiuoti – jau devyniasdešimt aštunti pradėti… „Mane gyvenimas pagražino – gražintis jau nebereikia: raukšlių pridėjo“, – šypsosi pašnekovė ir pabrėžia, kad „man gyventi tikrai nenuobodu. Buvo apėmęs liūdnumas, kai mirė vyras. Vaikai siūlė pas juos važiuoti pagyventi. Bet aš niekur nenorėjau, todėl pasakiau, kad nenoriu jiems kliudyti. Ryte visada radijo klausausi (orai, žinios), vakarop – TV žinias, o kadangi žmonės dabar labai tankiai kalba, tai ne viską suvokiu. Todėl žinias kelis kartus pasižiūriu“. Jai dar patinka  serialas „Širdele mano“, laida „Duokim garo“. Miegoti visada eina tuo pačiu metu – 21.30 val., o keliasi įprastai 7.00 val. Dieną niekada nemiega, o laisvalaikio, pasak Genės, neturi: „tai koks svečias užsuka, tai knygą paskaityti reikia“ (paskutinė perskaityta knyga – Marijos Atkočiūnaitės –Varenbergienės „Esu“, nors neseniai perskaitė ir Angelės Viburytės – Braknienės knygą „Gyvenimo pragiedruliai“. Perskaičiusi ir visas Leokadijos Malcienės, ir jau Anapilin iškeliavusio – jos vyro draugo Donato Čepuko knygas. „Neseniai važiavau į Uteną draugės aplankyti autobusu“, – pasakoja ir priduria, jog ir į Klaipėdą pas dukrą retsykiais nuvažiuojanti.

          „Gyvenimas todėl ilgas, kad labai mėgstu spręsti kryžiažodžius ir kasdien eiti pasivaikščioti. Kai prisėdu pasiėmusi kryžiažodį, tai poros valandų ir nebelieka… Mano pusryčiai: kava ir sumuštinis su sūriu. Vėliau – kokį vaisių pasigardžiuodama suvalgau, o štai pietų be sriubos neįsivaizduoju – ji būtina. Nebenoriu tik kepto maisto…“ – linksmai savo dienos rūpesčius porina Genė ir prisipažįsta, kad į kapines (nueiti pirmyn ir atgal) jau sunkoka, tačiau mielai eina į parduotuvę – pati apsiperka, viską susitvarko, nors grindis plaudama kartais jau nuovargį pajunta, tačiau nenusimenanti: turi galimybę pailsėti – skubėti jau nebebūtina. Moteris džiaugėsi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais. Labai dėkinga, kad jos nepamiršta buvę bendradarbiai – vieni užbėga, kiti paskambina, ypatingai – Sigita Pupeikienė, Virginija Umarienė.

Vaistažolių galia Genė tiki, nes iš jų vaistai ir gaminami. Ji labai vertina spanguoles – dažnai valganti po kelias uogas. Atsiradus  šlapimo takų problemoms – nepamainoma petražolė, karščiuojant puikiausiai gelbsti liepų žiedų, skalavimui – ramunėlių arbata.

 „Nesvarbu, ar seselė, ar gydytojas – visada visi tik baltus chalatus dėvėjo. Tik viena sąlyga buvo, jis negalėjo būti užsegamas priekyje. Ir kepures baltas priklausė nešioti. Kiti jų nemėgo, bet aš nešiojau…“ –  šypsosi moteris ir priduria, nors baltų chalatų nesapnuojanti, bet sapnuose dar iki šiol taisanti dantis, dar dirbanti. Laiko ir išminties nubalinta galva, sklindantis gerumas Genutę daro ypatingą: ji  šypsosi, džiaugiasi…

„Tiek metų praėjo… Jau netoli ir 100… O, rodos, kiek čia gyventa“, – juokiasi Genė ir sako, kad „tik vienus vaistus geriu (nuo spaudimo)…  Nei papildų, nei vitaminų – nieko“. „Ilgaamžiškumo receptas? Kiek Dievas davė tiek ir gyveni“, – šypsosi moteris, tačiau pabrėžia, kad „labai svarbu gera nuotaika ir gebėjimas visada išlikti ramiam… Svarbiausia su niekuo nesibarti, nesipykti. O iš tiesų juk ir nėra ant ko pykti. Šventas nė vienas nesame.“

Po pustrečių metų Lietuvoje bus minimi šimtmečiai: įvesto lito, didžiosios žemės reformos įstatymo, priimtos Lietuvos Konstitucijos… Nors Likimo planai mums niekada nebūna žinomi, į Marijos Genės namus taip pat artėja šimtmetis – su šiais istoriniais įvykiais ji vienmetė… Gero ūpo nestokojanti moteris šiandien linksma ir laiminga… Ji vis pakartodavo, jog aplink ją daug gerų žmonių, daug šviesos…

Nežinia, ką dūmojo laumės, dovanodamos gimusiajai likimo audeklą, tačiau nujausdamos, kad jis bus nematuojamas, bet naudojamas su ypatinga meile, audė stebuklingą: ploniausios gijos driekiasi nuo širdies lig širdies, o nuostabiausi raštai atskleidžia išdalintą meilę – Šeimai, Žmogui, Darbui…. Čia tiek daug šviesos, kad nejučia stabteli ir nusilenki gražiam ir prasmingam Gyvenimui…

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotraukos iš Marijos Genės Berniūnienės asmeninio archyvo  ir autorės