„Gamta – pasaulio kūrėjo šventykla“, – rašė Ralfas Valdo Emersonas – amerikiečių eseistas, filosofas ir poetas… Apsunkę nuo vasaros kaitros dangumi lėtai keliavo debesys, tyliai kuždėjo smilgos, o vėjūkštis, atklydęs į šias vietoves, tikrai nevėsino. Nes Čia, pasukus į Šlapius (Dusetų seniūnija), gamtos grožio ir ramybės galėjai pavydėti…
…Dusetų kraštiečių šventės metu už svarų indėlį Dusetų kraštui vardiniu medaliu apdovanotas Benjaminas Sakalauskas, netoli Dusetų gyvenantis Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius.
„Dusetų nominacija neatsirado iš niekur – tai lėmė įvairūs gyvenimo vingiai“, – pradedam pokalbį su apdovanotuoju, prieš tai apžiūrėję asmeninę medžioklės trofėjų kolekciją ir žvėryną, kuriame ganosi dėmėtieji ir taurieji elniai, danieliai ir muflonai – apie juos galėtų kalbėti nesustodamas.
B. Sakalauskas po tarnybos sovietinėje armijoje, 1977 metų pabaigoje, iš Sibiro (nuo Baikalo) atvažiavo į Lietuvą. Lankydamasis Tėvo tėviškėje (Užpalių krašte – Utenos raj.), suprato, kad iš tremties grįžusiam čia įsidarbinti tikrai nebūtų lengva.
Besilankant Rokiškio rajone, Rokiškio miškų ūkio gamybinio susivienijimo ilgametis direktorius Mečislovas Mocka, irgi tremties likimo, iškart pasiūlė atvažiuoti dirbti į Salas (Rokiškio raj.). „Jis nepabijojo priimti tremties etikete paženklinto vaikino (tuomet jau baigusio Irkutsko miškų technikumą ir pradėjęs studijas Krasnojarske Sibiro miškų technikos institute). Kadangi esu taigos žmogus, pasiprašiau – kuo giliau į mišką. Taip ir sutarėme – į Salagirį, kur tapau girininkijos girininku“, – juokiasi B.Sakalauskas, taip pradėjęs gyvenimą Tėvų ir protėvių žemėje – Lietuvoje. – „Tais pačiais metais į Rokiškio rajoną iš tolimosios tremties traukiniu su visa savo manta grįžo ir tėvukai – šį faktą laikau svarbiausiu gyvenimo posūkiu, nes Tėvas su Būtimi ir gyvenimu Sibire jau buvo susitaikęs (1957 metais tėvai buvo sugrįžę į Lietuvą, tačiau neiškentęs aplinkinių patyčių – neleidžiama buvo net registruotis Lietuvoje (registracija galima tik Latvijoje), kaimynai bijojo net sveikintis su tremtiniais – nenorėdamas niekam nei žemintis, nei keliaklūpsčiauti – 1958 metais grįžo atgal – į Sibirą, nepaisant, kad ten jų gyvenamoji vieta jau buvo užimta. Mama prieštaravo Tėvui, bet suprato, kad čia yra smarkiai pamintas jo orumas, be to ir du vaikus užauginti būtų sunkiau. Iš to trumpo laiko Lietuvoje ir mano atminty yra išlikęs tolimas sodo vaizdas. Sibiras – man kaip mokiniui ir kaip jaunuoliui – tuomet neatrodė baisus. Prisimenu jį pakankamai draugišką. Tiesa, kartais kildavusios muštynės tarp vietinio ir tremtinių jaunimo. Jei žaidimų metu laimėdavo jų komanda – viskas buvo gerai. Tačiau, jei tik laimėdavome mes, tremtinių vaikai (lietuviai, latviai, vokiečiai), būdavome iškart išvadinti „fašistais“, todėl ir užaugau kitoks. Sibiras manyje irgi formavo charakterį. „Taiga – įstatymas. Prokuroras – meška“ – taip kalba sibiriečiai“, – pasakoja tolimus vaikystės prisiminimus.
Atokiau nuo centro esančiame Salagiryje, kuriame Sakalauskų šeima jau buvo įsikūrę – gyveno ūkiškai, praleido keletą metų. 1981 metais buvo pasiūlyta persikelti į Dusetas – Zarasų miškų urėdijos Dusetų girininkijos girininku. Per paskutinius 10 metų jau buvo pasikeitę net 8 girininkai, be to, čia ir žmonos Irenos gimtinė. Jaunam ir aktyviam girininkui nebuvo neįveikiamų sunkumų: jo dėka buvo atkurta 10 ha medelyno – kuris čia jau senokai buvo apmiręs, apleistas: likę mažai tvorų, sugedusi laistymo sistema). Netrukus aktyviai ėmė veikti jo vadovaujamas JMB (Jaunųjų miškininkų būrelis). Žodžiu, veikla buvo matoma…
1986 metais „Girios“ (aut. Lietuvos miškininkų periodinis leidinys, ėjęs 1965–90 Vilniuje) rašė, kad Geriausiu Lietuvos jaunuoju girininku buvo pripažintas Benjaminas Sakalauskas. Iš tiesų, buvo keista, kad tokio pripažinimo sulaukė tremties vaikas. Tiesa, vėliau sužinojo, kad tai buvo to paties M.Mockos pasiūlymas. (daug vėliau B.Sakalauskas sužinos, kad Rokiškio rajone miškų urėdija bus priėmusi daugiausia žmonių, grįžusių iš tremties).
Gyvenimas vietoj nestovėjo… Jau tuomet laikraštis „Literaturnaja gazeta“ rašė, kad Sovietų Sąjunga smarkiai prasiskolinusi… Giliai širdin įsirėžė, kaip „Žiguliais“ su vėjyje plazdančia Trispalve su kunigu Algirdu Daukniu apvažiavo visą Zarasų rajoną… Su šiuo kunigu visada siejo gražūs tarpusavio ryšiai: jis dažnai pasirodydavo su jaunuoliais, kurie slėpėsi nuo tarnavimo sovietinėje armijoje.
Prasidėjus Sąjūdžiui, buvo aktyviai ieškotas sovietiniais metais nugriautas paminklas, stovėjęs Dusetų miestelio aikštėje. Veltui su metalo detektoriumi išvaikštinėtos pamiškės ir pakrantės, klausinėti žmonės – jo rasti niekaip nepavyko. Šiandien džiaugiasi, kad paminklą pavyko atstatyti – pagal išlikusias to meto nuotraukas – jis buvo tos iniciatyvinės grupės narys.
Blykstelėjus Sąjūdžio bangai, buvo prisidėta prie kryžių ir paminklų atstatymų: atmintį saugo kryžius Padustėlyje, iškilo kryžius Tremtiniams kapinėse, paminklinis akmuo Davainiuose.
„1990–1995 m. buvau Dusetų miesto ir apylinkės tarybos pirmininkas, o 1995 metais iš nedidelio girininko kabineto teko keltis į mero (meras tada buvo renkamas tarybos) kabinetą (miškininkai tokio didumo tik salę turėjo)“, – pasakoja savo svarbiausias biografijos detales, prisimindamas: „Kartą Dusetų dailininkui Romualdui Pučekui užsiminus apie Menininkų galeriją, tvirtai pasakiau: „Bus“. Ji Dusetoms atrodė labai reikalinga, nes čia visada bazavosi talentingi kūrėjai, tačiau nebuvo kur tą kūrybą viešinti. Šiandien ne tik galiu džiaugtis, bet ir didžiuotis, kad visgi tokia galerija (tiesa, tai buvo tik viena salė) 1995 metais buvo įkurta. „Aš nelengvai įtikinau Valdybą ir sprendimą priėmiau, o jūs – sukitės“, – sakiau tada. Ir džiugu, kad šiandien Dusetų meno galerija, neseniai šventusi 25 metus, yra žinomas šviesus kultūros židinys visoje Lietuvoje, džiuginantis originaliomis parodomis, sukviečiantis į tarptautinius plenerus, bendraujantis ir bendradarbiaujantis su kitomis įstaigomis, organizuojantis meno ir kultūros sklaidą rajone. „Tai mano didžiausias ir svarbiausias darbas Dusetoms“, – kalba B.Sakalauskas.
2001 metais 5 ha aptvare įkurtas žvėrynas „Ievos žvėreliai“, kuri ilgą laiką buvo nemokamai lankomiausia privati ekspozicija Dusetų seniūnijoje. „Iš prigimties yra pomėgis medžioklei. Keliaudamas po užsienio šalis, jau mačiau gyvūnus, laikomus gardukuose. Todėl gimusi mintis auginti gyvūnus edukacijai – dvasine ir fizine prasme – tikrai pasiteisino. Kai namo grįžti pavargęs, sustoji prie besiganančių gyvūnų aptvaro, ir labai greit pajunti, kad jų nekaltas žvilgsnis sunaikina visus susikaupusius neigiamus šlakus tavyje“, – pasakoja dusetiškiu save laikantis B. Sakalauskas, kuris 2011 metais su dukromis vyko į Sibirą, norėdamas parodyti savo gyvenimo vietas. Kelionės įspūdžiai tikrai liko nepakartojami, ypač Baikalo, o dukrai Ievai dar ir stirniną sumedžioti pavyko.
2004 m. Benjaminas Sakalauskas apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius. Beje, tai ne pirmasis panašus apdovanojimas giminėje: senelisJonas Staugaitis, gyvenęs Šakių rajone, išgirdęs apie besikuriančią Lietuvos kariuomenę, nutarė stoti ir 1919 metais atvyko į 2-ąjį pėstininkų pulką. Tų pačių metų pabaigoje už narsumą apdovanotas Vyties Kryžiumi Nr. 131, o 1931 metų birželio mėn. Kūrėjų- savanorių medaliu. Visi trys Staugaičių broliai buvo savanoriais.
„Tačiau gyvenimas nebuvo vien sėkmės lydimas ar gražiomis rožėmis klotas, – sako mūsų rajono savivaldybės administracijos direktorius ir prisimena, kaip 2011 metais ciniškai susidorota su jo dukra: besilaukiančiai moteriai septintą nėštumo mėnesį buvo sudaryta komisija… nėštumui tirti., – Tais metais ją, besilaukiančią, brutaliai atleido iš darbo. Tai vertinu kaip mano šeimai ir dar negimusiai anūkei vykdomą genocidą, žinant prezidentūrai. Kaip Kurakino veiksmai pokario metais. Kadangi tais metais sustabdžiau interesų grupių ir prezidentūros vykdomas iniciatyvas išdraskyti gerai dirbančią valstybinių miškų sistemą, 2017 m. išdraskė. Dabar situacija apgailėtina, skaičiuojami dideli nuostoliai valstybei. Vien Zarasų rajone sunaikinta per 30 darbo vietų.“
B.Sakalauskas džiaugiasi, kad 2012 metais Jeilio (JAV) universitetui paskelbus kasmetinius vertinimus (jie atliekami remiantis trimis kriterijais: medynų tūrio pokyčiais (vertinimo laikotarpis: 1995-2010 m.), miško kirtimais (vertinimo laikotarpis: 2000-2010 m.) ir miškingumo pokyčiais (vertinimo laikotarpis: 2000-2010 m.)) paaiškėjo, kad Lietuvos miškai saugomi geriausiai pasaulyje, Lietuvos valstybinio miško sektoriaus generuojama nuosavo kapitalo grąža buvo didžiausia Lietuvoje 16,3 %, o generuojamo turto grąža – Lietuvoje – 8,4 %.
„Gamtos ir kelionių akimirkos“ – taip vadinosi pirmoji personalinė fotografijos paroda, organizuota 2014 metais Dusetų galerijoje. Ji puikiai įprasmino ne tik atidaus keliautojo, bet ir uolaus girininko žvilgsnį – B.Sakalauskas visada labai mėgo fotografuoti. Vėliau šiomis nuotraukomis galėjo grožėtis Rokiškio dvaro rūmų, Zarasų krašto muziejaus lankytojai.
Apsilankius žvėryne „Ievos žvėreliai“, šeimininkas mielai supažindina ir su savo trofėjų kolekcija. Puikuojasi ne tik Rokiškio Medžiotojų ir žvejų draugijos diplomas, liudijantis apie spiningu sugautą Metų lydeką: 118 cm ilgio, 11,8 kg svorio… Asmeninė medžiotojo kolekcija kasmet pildoma vis naujais trofėjais – bet tai reikia pačiam išvysti. Čia saugomas ne tik Lietuvoje geriausio krepšininko Arvydo Sabonio padovanotas medalis, bet ir įspūdžiai, jau virtę prisiminimais, kai medžiota kartu su šviesios atminties, tvirtu valstybės vadovu LR Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku… O kiek čia puikiausių nuotraukų, kuriose užfiksuoti Lietuvos paukščiai: liepsnelė, margaspalvė musinukė, svilikas, karklažvirblis, tetervinai, gulbės, paprastasis suopis, įvairių rūšių zylės, sniegena…
„Grįžus į Zarasus, vienodai skauda ir dėl Zarasų, ir dėl Dusetų. 1995 m. pradėjus dirbti meru radau 1,5 mln. litų praskolintą rajoną, po ryžtingų priemonių 1997 m. jau turėjome 1 mln. litų pliusą. Dabar taip pat radau didelius įsiskolinimus. Dar matau daug neišnaudotų galimybių… Viena iš artimiausių veiklų – Dusetų mieste esančios senųjų tribūnų dalinė rekonstrukcija ir Sartų ežero pakrantėje dviračių tako įrengimas. Tai puiki Zarasų rajono mero iniciatyva, kuri tikrai būtina, kadangi tradicinės – jau šimtametės žirgų lenktynės garsina ne tik Dusetas, bet ir visą Zarasų rajoną“, – kalba Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius, aktyviai raginęs ir skatinęs dusetiškius būti aktyvius ir dalyvauti projekte „Lietuvos mažoji kultūros sostinė“, kurį 2019 metais bendruomenei pavykę laimėti… Neramina Sartų ežero užterštumas.
Nuostabios gamtos prieglobstis visada pakeri: vėstančio vakaro tolumoje ganėsi laukiniai žvėrys, tilo medžių šlamėjimas… Viską, rodos, gaubė šventa ramybė… Dar 19 amžiuje Žanas Baptistas Lamarkas – XIX a. prancūzų gamtininkas, vienas pirmųjų pradėjęs vartoti sąvoką „biologija“ rašė: „Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. Mus supanti didingoji gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių“… Iš gamtos ir įvairiausių akimirkų, kai mes esame savo Būties Kelyje, dėliojamas mūsų gyvenimas…
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotraukos:
1 ir 4 Vilijos Visockienės,
2 iš Benjamino Sakalausko šeimos albumo
3, 5 ir 6 Giedrės Mičiūnienės
