Gediminas Žuklys ir keturios jo gyvenimo mūzos

GEDIMINAS ZUKLYS Alvydo Stausko fotografija DSC_7134Dusetų dailės galerijoje vykstantys parodų atidarymai visuomet laukiami – juk anaiptol ne kiekvieną dieną yra galimybė meną kuriantiems ir meną mėgstantiems žmonėms susitikti, pasibūti, pabendrauti. Spalio 31 d. įvykęs parodos atidarymas nuo įprastinių skyrėsi tuo, kad buvo pagerbtos net trys meno mūzos – dailė, muzika ir poezija.

„Viskas svetima, tik laikas mūsų“ – taip romėnų filosofas Seneka kalbėjo prieš du tūkstančius metų, kai to laiko buvo į valias, kai žmonija dar nebuvo įvilkta į kaustantį dienotvarkės rūbą, ir nereikėjo niekur skubėti. Tačiau ir dabar, sparčiųjų technologijų amžiuje, kiekvieną vėlų rudenį, užgriuvus tamsiems vakarams, net ir labiausiai skubantys sustoja, apsidairo ir su nuostaba suvokia, kad ant kambario sienos kabantis kalendorius vėl netikėtai sunyko… Tad atėjus tokiam metui, kai būtina kažkuo užpildyti beatsiveriančią vidinę tuštumą, mintys ir kojos pačios veda ten, kur šviesą ir šilumą spinduliuoja ne tik langai, bet ir už jų esantis šviesus ir jaukus kūrybos pasaulis. Būtent į tokias šviesą skleidžiančias erdves ir pakvietė menininkas Gediminas Žuklys, surengęs Dusetose medalių parodą „Donelaičiui – 300“. Tai pirmoji autoriaus personalinė paroda, ir gal neatsitiktinai jai buvo pasirinktas Dusetų miestelis – juk nuo čia iki G. Žuklio tėvelių gimtųjų Degučių ne taip ir toli.

Savo biografijoje jis rašo : „Gimiau 1953 m. spalio 20 d. Vilniuje, dailininkų šeimoje. Mano tėvelis prof. Leonas Žuklys, skulptorius, kilęs iš Rokiškio raj. Degučių km., mama Marija Straigytė- Žuklienė, tekstilininkė. Vaikystėje, o dažnai ir dabar vasaras leidžiu netoli Aleksandravėlės esančiame Degučių kaimo Lingavos vienkiemyje. 1977 m. su pagyrimu baigiau Vilniaus Dailės akademiją (tuometinį institutą), skulptūros katedrą, įgydamas dailininko-skulptoriaus ir pedagogo kvalifikaciją. 1977-1993 m. VGTU (tuometinio VISI) Architektūros fakulteto Dailės katedros piešimo dėstytojas. Nuo 1993 m. iki dabar – Vilniaus Dailės akademijos piešimo katedros dėstytojas, nuo 1996 m – docentas. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1980 metų. Kuriu figūrines ir dekoratyvines kompozicijas, mažąją plastiką ir medalius. Dalyvauju parodose Lietuvoje ir užsienyje. Laisvalaikiu kuriu muziką.“

Tai sausi faktai, po kuriais slepiasi garsios ir be galo kūrybingos giminės dvasinių turtų klodai. Gedimino senelis Pranas Žuklys ir jo brolis Balys buvo puikūs medžio drožėjai, senelio skulptūrėlių esama ir Čiurlionio muziejuje. Net trys senelio vaikai pasirinko skulptoriaus kelią. Vienas jų – prof. Leonas Žuklys, priklausantis ryškiausioms XX amžiaus Lietuvos skulptorių ir dailininkų gretoms, savo kūriniuose yra įamžinęs daugybę garsių kultūros veikėjų – menininkų, mokslininkų, rašytojų. Keletas jo skulptūrų sukurta kartu su sūnumi Gediminu, bene žinomiausia mums – Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje stovinti „Arka“, skirta miesto 500 – jam gimtadieniui. Dar ne vienas iš šios plačios giminės taip yra susiję su menu ar mokslu. Paties Gedimino šeima – ne išimtis: žmona rokiškietė Jolanta – dizainerė, taip pat kuria poeziją, tapo, fotografuoja; jos mamytė Alė Gegelevičienė – garsi Rokiškio krašto tautodailininkė; dukra Deima studijuoja menotyrą; vienuoliktokas sūnus Prieglius gal irgi pratęs gražias menininkų dinastijos tradicijas.

Kaip žinome, 2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais, minint lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ autoriaus 300-ąsias gimimo metines. Daugiau nei pusšimtis šiai sukakčiai skirtų renginių buvo surengta visoje Lietuvoje, o štai dabar Dusetose ir mes G. Žuklio medalių dėka prisiminėme ir pagerbėme klasiką. Kitas mūsų didis poetas, Justinas Marcinkevičius, rašė : „Privalom iš savęs kažką išmesti, kad Donelaitis tilptų širdyje…“ Taip, Donelaičio kūrybos suvokimas reikalauja didelių pastangų. Anot parodos autoriaus, neužtenka tik perskaityti pirmąjį puslapį ir įsiminti kelis žodžius apie saulelę… G. Žuklys pradėjo šį medalių ciklą nuo kūrinio „Keturi metų laikai“, skirto tarptautiniam medalių meno simpoziumui „Kristijono Donelaičio „Metai“ medaliuose“, ir taip įsitraukė, kad išstudijavo poeto biografiją, perskaitė visą poemą, ją susikonspektavo ir sukūrė ne tik seriją medalių, bet ir parašė miuziklą „Metai“. Muzika čia neatsitiktinai – Donelaitis, be eilių rašymo, komponavo muziką, pirmasis Prūsijoje pagamino fortepijoną.

Gediminui muzikos pasaulis taip pat labai artimas, ir, nors yra savamokslis, įgimtas talentas leidžia laisvai reikštis ir šiai mūzai. „Esu parašęs muzikinius kūrinius, kuriuos vadinu operomis: „Troja“ (trukmė 200 min), „Odisėja“ (trukmė 180 min), miuziklą „Metai“ (trukmė 140 min). Muziką kuriu sau, stambūs kūriniai niekur neatlikti. Buvo atliktos tik chorinės dainos. Libretus ir tekstus visiems kūriniams rašau pats“ – kalbėjo menininkas. Parodoje galėjome pavartyti „Metų“ keturias partitūras, paskaityti jų tekstus. Miuziklo pastatymas – brangus malonumas, tačiau gal atsiras kolektyvas, kuris to imsis ir galėsim viską išgirsti scenoje gyvai. O kol kas autorius surengė improvizuotą pasirodymą Dusetų kultūros centro salėje – fortepijonu atliko keletą ištraukų iš savo kūrinių. Klausytojais netikėtai tapę žiūrovai negailėjo aplodismentų už jautriai atliktus muzikinius fragmentus, o pats atlikėjas kukliai išsitarė : „Esu tik instrumentas Dievo rankose…“

Parodoje ne vienam buvo įdomu sužinoti, kodėl didelių, monumentalių skulptūrų autorius pasirinko mažąją plastiką – medalius, kaip jie kuriami. Sužinojome, kad medalio gaminimas prasideda nuo idėjos įkūnijimo paprasčiausiame plastiline, paskui daromas gipsinis modelis, išliejama vaškinė forma ir, galiausiai, originalas iš bronzos. „Mane patraukė greitas procesas ir platesnė išraiškos skalė. Juk čia daug lengviau galima atvaizduoti pastatą, medį, žolę, vėją…“ G. Žuklio kūrinių pavadinimai poetiški – “Donelaičio laikrodis“, „Laikas“ su išraižytu jau cituotu Senekos posakiu, „Aš ir tu“, „Rytas – diena – vakaras“, ciklai „Taikiniai“, „Augalai“. Kai kurie darbai labiau abstraktūs, kituose, anot kalbėjusio dailininko Romualdo Pučeko, „gilios sąsajos su tėviškės kaimu, viskas išauginama iš gimtosios žemės.“ Medaliuose pavaizduoti valstiečiai, bažnytėlės, augalai ne tik iš Donelaičio Tolminkiemio, bet ir iš gimtojo Lingavos sodžiaus suėję, suleidę šaknis kūrėjo atmintyje. Iš ten, matyt, ir dailininko širdies gerumas, ir išmintis, kuriais dalinasi su savo mokiniais pedagoginiame darbe. „Gediminas Žuklys yra Mokytojas, į kurio pamokas eidavau su plačia šypsena, o išeidavau su dar platesne ir visada liksiu be galo Jam dėkinga, kad padėjo mano svajonę paversti realybe“; „Jo sukuriamoje aplinkoje nesinori būti pilku ir įprastu, standartiniu, etatiniu mokiniu ir tai, mano nuomone, yra didelis Mokytojo nuopelnas“; „Gediminas Žuklys – neabejotinai įsimintiniausia asmenybė ir pats Mylimiausias mano Mokytojas“ – tokie G. Žuklio mokinių įrašai internetinėje atsiliepimų knygoje liudija, kad tai žmogus, dirbantis ne pragmatiškai, bet su brandžiu savo profesijos išmanymu ir nuoširdumu.

Didžiąją dalį savo gyvenimo atiduodamas pedagoginiam darbui, menininkas randa laiko ir skulptūroms, kuriomis grožėtis galima Rokiškyje, Klaipėdoje, Tauragėje, Vilniuje, o parodos atidarymo metu kūrėjas pažadėjo, kad ir Dusetų skulptūrų parkui sukurs skulptūrą, gal ir jų parodą galerijoje surengs.

Renginio metu buvo ir staigmenų – dusetiškis fotografas, pedagogas Genadijus Kovaliovas padovanojo ilgus metus saugotą Gedimino tėvo L. Žuklio ankstyvoje jaunystėje drožtą medinę skulptūrėlę. Sujaudintas sūnus pasakė, kad vien dėl to buvo verta atvažiuoti į Dusetas, ir pažadėjo perduoti ją tėveliui.

Paminėtos trys mūzos, o kas gi ketvirtoji? Tai sužinojome iš vienos parodos lankytojos, kuri sveikindama autorių ir atskleidė šią „viešą paslaptį“: „Man nuolat skamba viena geniali Gedimino frazė, kad jis tarnauja trims mūzoms, bet pagrindinė jo mūza yra Jolantytė“. Ar dar reikia ko gyvenimo pilnatvei? Dailininkas atsako, kad pilnatvė – kai visi aplinkui laimingi. O laimė kuriama bendromis jėgomis. Tad tebūnie šių kūrybingų žmonių namai visuomet pilni, tesilanko juose mūzos!

 

Vilija Visockienė

GEDIMINAS ZUKLYS Alvydo Stausko fotografija DSC_7134 GEDIMINO ZUKLIO PARODOS ATIDARYMAS Normantes Ribokaites fotografija DSC_7035 GEDIMINAS ZUKLYS Alvydo Stausko fotografija DSC_7095 GEDIMINAS ZUKLYS Alvydo Stausko fotografija DSC_7129 Milda ir Genadijus Kovaliovai dovanoja L.Žuklio skulptūrėlę - D.Žuklytės nuotrauka medalis Medalių ciklas -Donelaičio laikrodis