Įvairiai žmonės įsivaizduoja laimę ir skirtingais būdais jos siekia: vieni ieško svečiose šalyse, kitus traukia didmiesčiai, bet daugėja žmonių, miesto triukšmą keičiančių į kaimo ramybę. Tokia yra Aušros ir Gedimino Girčių šeima, prieš dešimt metų atradusi Marciūniškių kaimelį ir įsigijusi jame sodybą. Gedimino tėvai kilę nuo Dusetų ir Antazavės, Aušros gimtinė – Pasvalio rajone, Pumpėnų kaime. Abiejų tėvai jaunystėje patraukė savosios laimės ieškoti į sostinę, o štai dabar gyvenimo ratas apsisuko, ir jų vaikai sugrįžo į kaimą.

Dešimt metų sodyba buvo tik vieta pailsėti nuo įtempto darbo (tuo metu turėjo nuosavą verslą), tačiau kaskart vis sunkiau darėsi ją palikti, ir galų gale abu nusprendė čia apsigyventi. Pakalbinta Aušra mielai sutiko papasakoti, kaip jie pradėjo ūkininkauti. „Dar kaime tik poilsiaujant, vyras, kuris net melžti nemokėjo, padarė staigmeną ir nupirko ožką – tai buvo pirmas mūsų gyvuliukas. Žiemą ją prižiūrėdavo čia gyvenanti kaimynė. Vėliau, atsiradus ožiukams, nesiryžom jų skersti, tad, radę norinčius mainytis ūkininkus iš Pakniškių kaimo, pakeitėm juos į tris avytes. Ūkis pamažu didėjo, kaime pradėjome lankytis dažniau. Prikalbinau šeimą renovuoti namą bei čia apsigyventi – tiesą pasakius, tai buvo nesunku. Taigi, prieš penkerius metus mes ir persikėlėme. Važinėti į darbą dėl didelio atstumo buvo nepatogu, tad atsisakėme jo. Butų Vilniuje nepardavėme, nes nebuvome garantuoti, kad neteks grįžti. Vėliau nusprendėme sūnums juos palikti. Vyresnysis sūnus Donatas tuo metu dar mokėsi Vilniaus universitete, ten baigė ir ūkininkų kursus, o mes su jaunesniuoju sūnumi Martynu tapome ūkininko padėjėjais. Pradžia buvo nelengva – neturėjome nei ūkinio pastato, nei nuosavos žemės. O šiuo metu jos yra 52 ha, iš jų 20 ha – nuosava. Pradėję nuo trijų avyčių, išplėtėme kaimenę beveik iki šimto, taip pat turime vieną pieninę karvę ir 12 mėsinių galvijų, dvi kiaules bei būrį paukščių -vištų, kalakutų. Turbūt kyla klausimas, iš kur gi žmonės, užaugę ant asfalto, turi žinių apie ūkininkavimą? Žinios atėjo su praktika. Pradėjom ūkininkauti beveik nieko nežinodami, tik mokydamiesi iš savų ir svetimų klaidų. Daug bendraudavom su vietiniais patyrusiais ūkininkais, kurie visada patardavo, padėdavo, ypatingai Žvirblių šeima, kaimynė Birutė. Patinka mums toks gyvenimas. Mylime savo gyvuliukus, stebime jų gyvenimo būdą, elgseną. Mums tai sukelia daug malonumo, ne tik nuovargį, kaip mėgstama čia sakyti. Ir kol kas tikrai nesiruošiam bėgti atgal į Vilnių.“

Kad šie ūkininkai tikrai myli savo gyvulėlius, galima buvo įsitikinti, vaikštinėjant su Aušra tarp jos ramių, žmonių nesibaidančių raguočių. Net ir kiaulės čia kitokios. Štai neseniai nutikęs smagus nuotykis sukėlė daug juoko – pasprukęs paršelis ilgai vaikštinėjo pakrūmėmis, bet pamatęs šeimininko vairuojamą traktorių, parpėdino paskui jį namo. Gyvendami mieste, galėjo laikyti tik šunelius. Ir šiuo metu kieme laksto du puikūs sargai – vokiečių bokseriai. Anksčiau Aušra dalyvaudavo su savo augintiniais šunų parodose, jie yra pelnę Lietuvos čempionų titulą.

Turint ūkį, būna visokių, ne tik linksmų nutikimų. Ypač šeimininkų atmintin įstrigo atvejis, kai atvažiavę į sodybą švęsti Naujųjų metų, juos sutiko tvarte, prie besiožkuojančios augintinės. Kilo komplikacijos, tačiau sausio pirmosios rytą į pagalbą atskubėjęs veterinaras Artūras Vaitkevičius išgelbėjo ožkelę.

Gyvenimas kaime keičia ir pasaulėžiūrą, ir patį gyvenimo būdą. Nebelieka laiko miestietiškoms pramogoms, tačiau jų vietą užima kitos, artimesnės žmogaus prigimčiai, atkuriančios dvasinę pusiausvyrą su gamta. Ramūs pasisėdėjimai vakarais ant žolės, stebint gyvulėlių elgseną ar pokyčius aplinkoje, besikeičiant metų laikams yra neįkainuojamos vertybės, kurias suvokti galima tik einant tobulėjimo ir savęs pažinimo keliu.

Vilija Visockienė