Spalio 16 d. vidurdienį Baltriškių kaimelio centre rinkosi piligrimų – mecenatų iš Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos būrys, kurio didžiąją dalį sudarė garbaus amžiaus senjorai, o jų ilgos ir nelengvos kelionės misija buvo neįprasta ir džiugi – sudalyvauti koplytstulpio, kurį išdrožė Dusetų meno mokyklos mokytojas dailininkas Romualdas Pučekas, pašventinime. Anksčiau šioje kryžkelėje jau stovėjo medinis koplytstulpis, tačiau per ilgus metus sudūlėjo, ir štai atsirado puiki proga pastatyti naują. Koplytstulpio stiebas pagamintas iš ąžuolo, skulptūrėlės išdrožtos iš juodalksnio. Koplytėlės stogelį puošia metalinė saulutė. Kaip žinome, kryžiai statomi prašant Dievo globos ir palaimos įvairiuose reikaluose, taip pat kaip tikinčiųjų padėkos ir pagarbos ženklas. Darniai įsiliedamas į kraštovaizdį, jis tampa bendruomenės susitikimo vieta ir dvasiniu centru. Šv. Jonas Krikštytojas pasirinktas dėl didžiausio savo nuopelno – jis skelbė žmonėms Kristaus atėjimą ir jį pakrikštijo. Visas pranašo gyvenimas nuo pat gimimo buvo skirtas tam, „kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79). Stiebo apačioje išraižyti žodžiai iš Evangelijos pagal Joną – „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30), – turi kelias reikšmes. Tai ir Jono džiaugsmo šūkis sulaukus Mesijo atėjimo, ir jų abiejų gimimo dienų simbolika: nuo birželio 24 d. dienos ima trumpėti, nuo gruodžio 25 d. – ilgėti.
Po šventinimo ceremonijos visus susirinkusius sveikino šios idėjos sumanytojas iš Prancūzijos Robert Mestelan : „Mieli broliai ir seserys Kristuje, didis mūsų džiaugsmas šiandien būti čia, Baltriškėse, ir su Tiberiados bendruomene bei su jumis pašventinti šį koplytstulpį šv. Jono Krikštytojo garbei. 2004 m. atlikome didelę piligrimystę pėsčiomis nuo Paryžiaus iki Kijevo, ir tos kelionės metu mes su žmona Claudia sumanėme įkurti asociaciją „Krikščioniškos Europos kelias“, kurios tikslas – palaikyti bendrystę su tomis šalimis, per kurias keliavome, ir pabrėžti mūsų prisirišimą prie krikščioniškų šaknų Europoje. Pasiūlėme kiekvienai šaliai pastatyti po kryžių ar koplytstulpį jų mylimiausiam šventajam, Mergelei Marijai ar Išganytojui Kristui. Per dešimt metų mūsų vizija beveik įgyvendinta, šis koplytstulpis jau trisdešimtas. Dėkojame Tiberiados broliams ir visiems, kurie prisidėjo prie šio gražaus darbo, ypatingai ponui Romualdui, kuris su meile ir dideliu talentu padarė šią skulptūrą.“
Pristatydamas savo darbą, menininkas kalbėjo: “Šio koplytstulpio ištakos – prieš 20 metų, kai dar tik atvykę į Baltriškių kaimelį vienuoliai man pasiūlė sukurti kryžių su nedidele koplytėle ir pastatė jį Tiberiados brolijoje Belgijoje. Tad šis projektas – besitęsiančios draugystės liudijimas.“ Meistras pagamino kryžių atsižvelgdamas į senąsias kryždirbystės tradicijas ir tuo pačiu išlaikydamas savo, kaip kūrėjo, savitumą.
Nuoširdžių padėkos žodžių sulaukė ir Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos pirmininkas Rimas Vaitukaitis, suorganizavęs koplytstulpio atvežimą į Baltriškes, o taip pat broliai Liudvikas Antanas ir Juozapas Skardinskai, mielai sutikę padovanoti ąžuolą iš jau išnykusios tėvonijos miško Šlapiškių kaime. Padėkos žodžiai buvo palydėti simbolinėmis dovanomis – įteiktos ikonos ir vienuolių iškepti duonos kepalėliai.
Brolių vienuolių pakviesti po apeigų visi rinkomės bendroms vaišėms. Jų metu šildėmės kvapnia arbata ir jaukiu bendravimu, kuriam nesutrukdė net kalbos barjeras. Juk ne žodžiai čia buvo svarbiausi, o akių švytėjimas ir laimingos šypsenos sėkmingai pasiekus tikslą, ir tikrai ne paskutinį –dar tiek daug kelių bei takelių veda iš kryžkelės…
Vilija Visockienė
