Ant kalvų ir miškų rudens išlietos spalvos jau pradeda blėsti, tad spalio 15 d. keliaudami į Anykščius skubėjome iki valios jų sugerti akimis. O ten, Anykščiuose, mūsų taip pat laukė spalvos – rudos, pilkos, sodresnės žalios ar geltonos, – ir daug daug prisiminimų iš tolimų nužydėjusių pavasarių, nubyrėjusių rudenų, sutirpusių žiemų… Visa tai išvydome ir pajutome Angelų muziejuje, kur Romualdo Pučeko dvylikos asambliažų parodą atidarė parodų organizatorė Edita Pivoriūnienė – buvusi jo mokinė, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje baigusi pirmąją laidą su sustiprintu dailės dėstymu. Pristačiusi menininką kaip dvidešimties parodų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lietuvoje autorių, daugybės grupinių parodų dalyvį, o taip pat puikų pedagogą, 2011 m. pelniusį Metų mokytojo vardą, suteikė jam žodį. R. Pučekas išsamiai papasakojo apie asambliažo atsiradimo istoriją ir vystymąsi tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, pasidalino įžvalgomis apie apšvietos epochos idėjas, pedagogikos meną, kurio vienas iš pagrindinių tikslų – žmogaus ugdymas ir perauklėjimas. Kalbėdamas apie savo darbus, dailininkas akcentavo bandymą išsaugoti dalelę praeities daiktais kuriamomis istorijomis, dalinosi mintimis, kaip jam pavyksta viską sustatyti į savo vietas, atrasti dermes, iš kur semiasi idėjų : „Etnografiniai daiktai jau savaime yra užkoduoti juos sukūrusių žmonių, dailininkui belieka visa tai sumontuoti. O tuomet, priklausomai nuo autoriaus požiūrio, nuo santykio su realybe, į asambliažą galima įvesti šriftą, fotografiją, tapybą. Mane labiausiai domina įvairios faktūros. Laikas juk ne tik gadina, jis yra savotiškas kūrėjas, paliekantis žymes, ir tuomet rūdys, sutrūkimai, deformacijos atskleidžia daiktus naujai, reikia tik pamatyti tai ir išgirsti, ką mums kalba laiko palikti ženklai.“ Parodos žiūrovai, tarp kurių buvo nemažai moksleivių, su malonumu klausėsi prisiminimų apie dailininko vaikystę. Augęs Pasvalio rajone, tarp kaimo ir miesto, jis nuolat matydavo savotišką paprastų žmonių kuriamą meną ant sandėliukų, tvartelių durų ir sienų – dažų dėmes, paliktas nuvalius teptukus, prikalinėtas vinis, surūdijusių skardų lopus, ant skerstuvių metu nuo vyrių nuimtų durų svilintų kiaulių kontūrus, o ir jų, vaikų, visur paišytus žmogeliukus. Tas nenutrūkstamas nesąmoningas kūrybinis procesas giliai įstrigo atmintin ir bėgant metams išsiveržė asambliažų kūryba. Jų per gyvenimą sukurta apie penkiasdešimt, pats pirmasis 1986 m. – tai buvo dalies seno smuiko ir verpimo ratelio junginys.

Tokiems ypatingiems darbams reikia ir ypatingos eksponavimo erdvės. Tam netinka nei senovinės muziejinės patalpos, kur asambliažai natūraliai įsilieja į aplinką ir netenka savo, kaip meno kūrinio, išskirtinumo, nei prabangių rūmų paauksuotos salės. Tuo tarpu Angelų muziejus – išties tinkama vieta, sakrali savo simbolika bei šviesiomis sienomis, ant kurių sukabinti dailininko darbai – lyg langai ir durys į praeitį, į autoriaus vaikystę. Kai kurie ir dar toliau nuveda – į laikus, iš kurių mus pasiekė jau nebeatpažįstami eksponatai, į uždarytų naktų tamsą. Tai vis dėlionių pavadinimai, leidžiantys žiūrinčiajam lengviau suvokti ženklus ir prasmes, kuriomis autorius žaidžia su pasimėgavimu. O gal, anot dailės mokytojo Raimundo Gapšio, dirba archeologu, skrupulingai kruopščiai nuvalančiu visas apnašas nuo surastų daiktų. Pamatęs ardomas apleistas sodybas, R. Pučekas jose visuomet atranda ir išgelbsti kažką vertingo, kas galės prabilti iš po storo dulkių sluoksnio. Prakalbinimas kartais trunka mėnesį ir ilgiau, kantriai dėliojant ir vėl išardant, laukiant, kol atsiras tinkamas akcentas, kol viskas suskambės. Ir kai darbas būna baigtas, autorius jį prilygina mažam tos sodybos paminklui. Kartais net su buvusių šeimininkų nuotraukomis ar laiškais. Taip nutiko kuriant darbą „Emilija“, kuriame panaudota nuotrauka buvo rasta Valiulių – tarpukaryje Dusetose gyvenusių žymių miestelio verslininkų – namuose. „Atodangos“, „Fragmentai“, „Paveldas“, „Užraktas“, „Mano vaikystės durelės“… Skaitome kūrinių užvardinimus ir leidžiame mintims klajoti po tuos „Uždarytų prisiminimų“ užkaborius, kuriuose jau nieko, išskyrus praeities šnaresius ir tylius dailininko žingsnius, nebeliko. Netikėtai sukyla noras atsigręžti į savo pačių praeitį, atrasti kažką, daiktą ar simbolį, ištraukti į dienos šviesą ir įrėminti kaip „Savą prisiminimą“. Tokia galimybė visai reali – Rokiškio dvaro muziejuje R. Pučekas jau yra surengęs panašaus pobūdžio edukacinį užsiėmimą, kurio metu iš saugykloje buvusių, tačiau išmetimui paruoštų daiktų dailininkas kartu su žiūrovais sukūrė asambliažą ir kaip simbolinę dovaną paliko muziejui. Gal toks performansas, neabejotinai pritrauksiantis daug žiūrovų, E. Pivoriūnienės kvietimu bus pakartotas  Angelų muziejuje, o gal ir Dusetose? Padėkojęs muziejaus darbuotojams už pakvietimą ir nuoširdų priėmimą, pasidžiaugęs intensyviu ir turiningu Anykščių miesto kultūriniu gyvenimu, R. Pučekas pažadėjo sukurti dar ne vieną asambliažą – juk daiktų, laukiančių savo eilės, sukaupta nemažai.

Vakarą ir parodos autoriaus mintis pratęsė žinoma vokalistė Giedrė Kilčiauskienė, prisipažinusi, kad ji taip pat mėgsta dėlioti, tik ne daiktus, o raides, žodžius ir jausmus, iš kurių gimsta dainos. Atlikėja pristatė savo pirmąjį solinį albumą „Optinė apgaulė“, o jai akomponavo džiazo pianistas ir kompozitorius Andrej Polevikov. Neįprasto kūrybinio trio dėka žiūrovai buvo pamaloninti dar vienu čia pat sukurtu savotišku asambliažu, kuriame subtiliai derėjo daiktai, žodžiai ir muzika. Patiko ir tam baltam Angelui, įsitaisiusiam prie lauko durų ir visus įeinančius ir išeinančius palydinčiam paslaptinga šypsena…

Vilija Visockienė