Literatūros šventė Dusetų K. Būgos bibliotekoje
Rugsėjo 9 dieną Dusetų K. Būgos biblioteka pakvietė į literatūros šventę „Prozos ruduo“ dusetiškius knygos mylėtojus. Susitikti su skaitytojais atvyko: prozininkas, eseistas, postmodernizmo estetas Herkus Kunčius ir prozininkas, poetas, dramaturgas, aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas.
Bibliotekos skaitykla vos sutalpino susirinkusius į šį susitikimą. Atėjo daug Dusetų K. Būgos gimnazijos mokytojų ir mokinių, gausus būrys dusetiškių. Nemažai skaitytojų norėjo įsigyti šių rašytojų knygas su jų autografais, pasiklausyti žinomų rašytojų minčių ir pasakojimų apie savo kūrybą.
Rašytojas Alvydas Šlepikas į susitikimą su Dusetų skaitytojais atsivežė savo naująjį romaną – „Mano vardas – Marytė“. Šis jo romanas tapo Metų knyga, jis apdovanotas Jono Marcinkevičiaus ir Rašytojų sąjungos premijomis.
Ši knyga tapo viena skaitomiausių pastarųjų metų lietuvių autorių knygų. Tai knyga apie baimę ir viltį, beviltiškumą ir išsigelbėjimą, žiaurumą, pažeminimus ir išnaudojimą.
Daugelis mūsų skaitytojų jau yra perskaitę šią knygą, dalyvavo Metų knygos rinkimuose, todėl autoriaus pasakojimas apie šio romano gimimo istoriją, apie autoriaus betarpišką bendravimą su Lietuvoje gyvenančiais, pokario baisumus patyrusiais personažais – buvusiais „vilko vaikais“ buvo sutiktas su dideliu susidomėjimu.
Romano autorius pasakojo, kad rašydamas šį romaną, kartu su savo personažais išgyveno jų patirtą karo siaubą, kada mirtis buvo tapusi tokia paprasta ir kasdieniška. Remdamasis tikrais faktais, autentiškais žmonių prisiminimais, dokumentine medžiaga iš Vokietijos, rašytojas pasakoja apie „vilko vaikus“. Tai vokiečių vaikai elgetavę pokario Lietuvoje, nes tik taip jie galėjo išsigelbėti nuo bado mirties. Sukrečia ir sugraudina epizodas, kada mergaitė, stovinti ant mirties slenksčio išsižada savo tapatybės: „Mano vardas – Marytė“ nuolat kartoja Renatė, kartoja tam, kad išgyventų.“
Labai jauriaiai ir išraiškingai romano autorius perskaitė ištrauką iš šio savo romano. Tai vokiečių berniuko Heinco išgyvenimai, kuris gįžęs su kuprinėle maisto iš Lietuvos, neberanda savo artimųjų . Jis nebežino, ar jie mirė iš bado, ar buvo nužudyti…
Rašytojas Herkus Kunčius supažindino susirinkusius su savo romano „Lietuvis Vilniuje“, parašyto prieš du metus, turiniu, pagrindiniais veikėjais, pasirinkęs šiek tiek sarkastiško, ironiško kalbėjimo manierą. Papasakojo apie romane sutinkamą išsireiškimą „Jeruzalės sindromas“. Tai individo būsena, kada jis mano esąs pranašu, aiškaregiu.
Autorius papasakojo, kad jo kūrybos tikslas buvo pavaizduoti, kaip mes gyvename šiandien, tačiau su tam tikrais sugrįžimais į praeitį. Jo sumanymas buvo išryškinti šalies istoriją formavusius reiškinius, kurie savitai, labiau mitais ir tuštybe grįstais istorijos interpretavimais formavo lietuvišką mentalitetą ir labai savitą tautinės tolerancijos supratimą. „Pasirinkęs tikrai egzistuojančius romano veikėjus, – kalbėjo autorius, – Rožytę ( Raudonkepuraitę), Kunigaikštį Vilgaudą, Marijaną ir Napoleoną Šeputį, – mėginu pasiekti, kad skaitytojas bent pamėgins pasijuokti iš savęs, nustos būti auka, ieškoti kaltų dėl nesusiklosčiusio gyvenimo“.
Paskaitytoje romano ištraukoje, pilnoje jumoro ir fantazijos, romano autorius stengėsi kritikuoti ne tautas gyvenančias Vilniuje, ne įsitikinimus ar politines pažiūras, o daugiakultūriniame mieste sutinkamas ydas, trukdančias žmonėms normaliai bendrauti tarpusavyje.
Bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė padėkojo „Prozos rudens“ svečiams už turiningą susitikimą. Iš Dusetų rašytojai išvyko į Zarasus, kur Viešojoje bibliotekoje jų laukė Zarasų skaitytojai.
Marija VARENBERGIENĖ