Margaspalvė laiko tėkmė

Vienkiemis Eivenių kaime, į kurį įsuku jau prieš saulės laidą, pirmiausiai nustebina gausybe jurginų – akys raibsta nuo dešimtimis skaičiuojamų rūšių spalvų ir formų įvairovės. Iš senutėlio, tačiau jaukaus namelio išeina ir šypsodamasi pasitinka sodybos šeimininkės Nijolės Urbanienės, kuri šiemet Dusetose vyksiančioje Derliaus šventėje bus pagerbta kaip viena geriausių Dusetų seniūnijos ūkininkių, dukra Raminta. Ji paima skanėstų ir einame į avelių aptvarą. Šios pripažįsta tik šeimininkus, nuo svetimų baukščiai sprunka, tačiau yra kelios drąsuolės, kurios sutinka papozuoti nuotraukai, bet tik kol skanauja atneštas vaišes. Šiuo metu ūkyje laikoma netoli šimto avelių, trijų veislių – Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, Romanovo ir Vokietijos juodgalvės. Pastarųjų vos kelios, nes pirmosios įsigytos tik pernai, tačiau jau aišku, kad tai labai produktyvi veislė ir ateityje jos turėtų sudaryti didžiąją bandos dalį. 16 ha ūkyje auginamos ir trys karvės, keletas jautukų. Anksčiau, kaip prisimena ūkininkė Nijolė, laikydavo daug paukščių, tačiau įsisukęs šeškas nepaliko nė vieno. Moterys savo šeimos reikmėms užsiaugina visko– daržovių, bulvių, mėsos. Pieno neparduoda, suvartoja patys, o žiemą jo reikia ir avelių jaunikliams. Ne visos burės rūpinasi ėriukais, tenka juos maitinti kas tris valandas, o per didžiuosius šalčius ir gryčion atsinešti.

Darbas veja darbą, tačiau ūkyje, be mamos su dukra, darbuojasi ir Ramintos vyras, tad viskas padaroma laiku. Vien iš gyvulių būtų sunku pragyventi, tačiau Raminta su Remigijumi dirba netoliese esančioje UAB „Vasaknos“. Sąlygos ten dirbti geros, tad kyla klausimas – ar nesinori atsisakyti varginančio ūkininkavimo? Raminta ilgai nesvarsčiusi atsako, kad kol visi sveiki ir pilni jėgų, to daryti neketina. Juolab, kad nesinori užleisti žemės, o ir sumanius pamažinti bandą, avelės parikiuoja savaip – per žiemą priveda ėriukų. Vasarą kailiniuotųjų priežiūra nesudėtinga, o žiemą tenka pavargti – laikant garduose, daug jėgų reikalauja jų šėrimas, valymas. Gal labiau apsimoka auginti jautukus? Paskaičiavus paaiškėja, kad vieną jautuką atstoja penki avinukai, o juk pastarieji užauga daug greičiau. Avienos skerdieną pardavinėja iš namų, taip paprasčiau, nes nuolatinių pirkėjų, norinčių įsigyti sveikos, kokybiškos mėsos, netrūksta. Gaila tik, kad vilną vis dar tenka išmesti, nes už ją supirkėjai siūlo juokingas kainas. O kaime verpėjų nebelikę…

Kaip atrodė ūkininkavimo pradžia, ar nebuvo baugu keltis iš Užtiltės daugiabučio į atokų vienkiemį? Nijolė prisimena, kaip ji, kilusi iš Švenčionių, baigusi Panevėžio hidromelioracijos technikumą, 1985 m. atvažiavo dirbti į Dusetų MSV. Sukūrė šeimą. Sunkus darbas, pametinukai vaikai – lengva nebuvo, ypač kai viskas apsivertė 1993 m., kuomet liko be pastovaus pragyvenimo šaltinio ir viską reikėjo keisti iš pagrindų. Tuomet ir nusprendė, atsiėmę senelių žemę, kraustytis gyventi į sodybą. Dukra Raminta, įgijusi barmenės – padavėjos specialybę, laimės pabandė ieškoti Vilniuje, tačiau ten neprigijo ir vėl grįžo į gimtinę. Čia ir ramybė, ir vaikams – mažėliams Pijui ir Dainiui daug saugiau ir geriau augti, o ir mokesčiai „nepjauna“.

Taip, besikeičiant margiems, lyg tie jurginai, metų laikams, tai lėtai, tai kažkur skubėdamas, teka laikas šiame jaukiame vienkiemyje, atnešdamas visko, ko reikia žmonėms, jau atradusiems savo vietą pasaulyje. Sėkmės jiems!

Vilija Visockienė