Lapkritį sukako 140 metų, kai gimė kalbininkas, žodynininkas Kazimieras Būga. Minėdami šią sukaktį, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija organizavo mokslinę konferenciją „Gyvu žodžiu pamokyti“, o Kazimiero Būgos memorialinis muziejus įgyvendina projektą „Kazimieras Būga – ką mums papasakotų apie Dusetas, štetlą ir save“.
„Ką JŪS papasakotumėte Kazimierui Būgai apie Dusetas, mokyklą ir save?“ – keli klausimai Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui Vandai NORMANTIENEI.
Kaip pasikeitė dusetiškių charakteris, kultūriniai orientyrai nuo Jūsų mokytojavimo pradžios?
Dusetose gyvenu jau daugiau kaip trisdešimt metų. Galiu drąsiai teigti, kad Dusetos labai pasikeitė. Pats miestelis išgražėjo, sutvarkyta aikštė, pasikeitė pastatai. Ne vienas pasidžiaugia gražiais Dusetų kultūros namais, išpuoselėta Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia, balta it gulbė švytinčia Varpine, Dusetų meno mokykla. Galima būtų šį sąrašą tęsti ir toliau. Pasikeitė ir patys dusetiškiai.
Man atrodo, kad jie tapo reiklesni renginiams. Juk tokioj gražioj salėj, su tokiu įgarsinimu, apšvietimu ir renginiai turi būti gražūs. Nemažai renginių vyksta ir bažnyčioje klebono kanauninko Stanislovo Krumpliausko iniciatyva. Galėčiau paminėti Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio renginius, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ koncertą, istorinių šokių studijos „Baltoji pavana“ nuostabius pasirodymus, aktorės Virginijos Kochanskytės apsilankymą ir kt.
Keičiasi žmonių požiūris ir į šventes. Jie ieško, kaip galėtų turiningiau praleisti šventes. Dabar dusetiškiai gali rinktis: lankytis M. Jampolskio, I. Valinskienės, V. Katunskytės ar kamerinės muzikos koncertuose. Eiti į parodos atidarymą ar pasižiūrėti filmą. Seniau tokio pasirinkimo dusetiškiai neturėjo.
Jeigu dusetiškis susitiktų Kazimierą Būgą… Kiek jis būtų pažįstamas šiandien?
Gerbiamas profesorius, sutikęs dusetiškį, tikriausiai klaustų, ką vienas ar kitas žodis, vartojamas jų kalboje, reiškia. Kalba nuo Kazimiero Būgos laikų pasikeitė: kaip dažnam mokiniui nesuprantami žodžiai – abrakas, ašvienis, stainia, sija, taip kalbininkui būtų neaišku, ką reiškia koučingas, užnorinti, laikmena ar pan.
Neseniai mūsų gimnazistai, kurdami filmuką apie kalbininką Kazimierą Būgą, buvo išėję į gatvę ir klausinėjo sutiktų žmonių. Beveik visi puikiai atsakė, paminėjo jo nuopelnus ar bent jau žinojo, kad jis vienaip ar kitaip susijęs su kalba. Manau, kad ne tik paminklas Dusetose, gatvė, biblioteka bei gimnazija, pavadinta jo vardu, bet ir vykstantys renginiai, konferencijos, straipsniai spaudoje tam turi įtakos. Mūsų gimnaziją yra baigę akademikas Vytautas Mažiulis, profesoriai Antanas Pakerys, Kazimieras Musteikis, docentės Jurgita Girčienė bei Rasuolė Vladarskienė. Minėdami jubiliejinius metus organizuojame mokslines konferencijas, kviečiame VU dėstytojus.
Dusetos – gabių, darbščių žmonių miestas. Ką galėtumėte išskirti?
Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios kun. Salvijus Pranckūnas kažkada rašė: „Gyvename krašte, pilname žalumos, ežerų mėlio, daug ką čia turime. Dusetiškiai – ambicingi, pilni individualizmo žmonės, jaučiantys savo vertę. Dusetose gyvena ne vienas, atiduodantis save ir tikintis šio miestelio bei jo apylinkių ateitimi – tereikia ieškoti savojo individualumo ir siekti jo pripažinimo. Neretai atvykstantys į Dusetas teigia, kad jas gaubia ypatinga aura, palaikoma savitos gamtos, vertingo kultūros paveldo palikimo, didžių asmenybių nuveiktų darbų miesteliui ir Lietuvai“.
Pritariu šiai minčiai: čia labai daug kūrybingų, darbščių žmonių. Jų labai daug, kad galiu visų ir nepaminėti. Vienas iš jų – Dusetų kultūros centro direktorius, dailininkas Alvydas Stauskas bei visas puikus jo kolektyvas. Mes, gimnazija, neapsieinam be jų pagalbos nuolat. Džiaugiamės, kad niekada neatsisako leisti ne tik pasinaudoti jų sale, aparatūra, bet padeda ir patarimais, palaikymu.
Dailės mokytojas Romualdas Pučekas ne veltui pelnė Metų mokytojo premiją (2011 m.). Mokytojo iniciatyva Dusetų meno mokykloje įkurtas dailės skyrius. Jo parengti mokiniai pelnė laureatų vardus įvairiuose tarptautiniuose ir Lietuvos vaikų piešinių konkursuose, moksleivių darbų parodos dažnai eksponuojamos Dusetų, Zarasų, Rokiškio muziejuose, bibliotekose, įvairiose šventėse ir mugėse. Profesionalia veikla dailininkas aktyviai prisideda apie Dusetų kultūrinio įvaizdžio formavimo. Visas būrys puikių meno mokyklos mokytojų (Dalia Deinienė, Juozas Švedas, Svetlana ir Eugenijus Raugai ir kt.), kurių mokiniai garsiną Dusetas. Negaliu nepaminėti gerbiamo klebono St. Krumpliausko. Tai jo iniciatyva sutvarkyta Dusetų bažnyčia, šventorius, išgražėjo Varpinė. Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginių Vasario 16- ąją tapo iškilmingas koncertas „Gloria Lietuvai“, kuriame nuskambėjo 100 vertingiausių Lietuvos varpų. Tarp jų – ir Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpai.
Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, energinga, visuomet besišypsanti, dėmesinga kiekvienam užėjusiam į biblioteką žmogui. O kiek įdomių susitikimų vyksta bibliotekoje. Daug darbščių, kūrybingų ir nuoširdžiai dirbančių mokytojų ir mūsų gimnazijoje. (Bijodama ką nors praleisti, geriau pavardėmis neminėsiu.)
Kokius mitus apie mokytojo darbą norėtumėte paneigti.
Mokytojas – tai žmogus, kuris dalijasi ne tik savo žiniomis, bet ir patirtimi bei gyvenimiška išmintimi. Gal be pašaukimo dirbti būtų sunku, neįmanoma. Mokytojo darbas labai nelengvas. Mano galva, be visų inovacijų ir visokiausių išmanymų bei daugybės kitų dalykų, mokytojas turi turėti dvi savybes: būti (už)jaučiantis ir turintis gerą humoro jausmą. Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad būtent šios savybės labai padeda mokyklos kasdienybėje, užmegzti ir palaikyti nuoširdžius ir pagarbius santykius tiek su mokiniais, jų tėvais bei kolegomis.
Dažnai girdime, kad mokiniai visai neskaito, negerbia mokytojų, be motyvacijos. Aš manau, kad ne visai taip yra. Tikrai yra ir gabių, ir skaitančių, ir mokytojus gerbiančių, ir motyvuotų, kūrybingų mokinių. Tiesiog mokiniai yra kitokie, nei buvo prieš dešimt metų.
Keista girdėti, kai sako, kad mokytojai tedirba pusę dienos, švariai apsirėdę, šiltai po stogu sėdi, turi ilgas atostogas, o dar ir nuolat dėl mažų atlyginimų verkšlena. Mokytojas, o ypač lituanistas, namo nešasi rašinius, testus taisyti, jam reikia pasiruošt pamokoms, rašyti planus ir pan. O kokia atsakomybė, išsivežus mokinius į ekskursijas, išėjus į žygius. Bet mokytojo darbas ir labai įdomus. Galiu palyginti, kad mokytojas augina sodą. Eina, grožisi žiedais, skina vaisius ir supranta, koks prasmingas darbas. Kiekvienas žiedas vis kitokios spalvos, ir vaisiai subrandinami vis kitokie…
Kai viskas aplinkui modernėja – kinta ir lietuvių kalba. Ko šiandien nesuprastų Būga?
Manau, kalbininkas nesuprastų tokių žodžių kaip: dūzgės, asmenukė, rinkmena, hakeris, geimeris, feisbukas, instagramas, guglas, stendaperis, selfis, jutubas ir kt.
Pirmoji jūsų pamoka. Ar palygintumėte su tuo vienatiniu šūviu?
Pirmąją pamoką vedžiau Vilniuje. Tai buvo lietuvių kalbos pamoka 6 klasėje. Ją stebėjo dėstytoja, kuruojanti lietuvių kalbos mokytoja bei keturios studentės. Aišku, labai jaudinausi, visą tekstą buvau išmokusi mintinai, bijojau suklysti. Jeigu dar dirbu mokykloje, tai reik manyt, kad pirmoji pamoka pavyko.
Ar kada susimąstėte, ką veiktumėte, jei nebūtumėte mokytoja?
Labai sunku atsakyti, kuo būčiau. Gal bibliotekininke, kur daug knygų ir renginių. Galimybė bendrauti su įdomiais žmonėmis. Tik žinau, kad labai nenorėčiau jokios buhalterijos, finansų ir tolimų kelionių. Man gera savoj erdvėj, kur viskas sava, viskas paprasta, kur ramu, tarp savų žmonių. Tuomet aš jaučiuosi saugi.
Kokios Jūsų nemokytojiškos veiklos.
Pirmiausia esu žmona, mama, keturių vaikaičių močiutė, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, Pastoracinės tarybos narė.
Jūsų svajonė, kurią atskleistumėte didžiajam žodynininkui.
Labai norėčiau, kad visi lietuviai suprastų, jog esame maža tauta, bet turime unikalią kalbą. Ji – mūsų valstybingumo veidrodis ir tapatybės pagrindas. Lietuvių kalba mus vienija ir išskiria iš kitų tautų. Todėl jos išsaugojimas ir taisyklingas vartojimas yra kiekvieno lietuvio pareiga. Mokykimės svetimų kalbų, jų reikia, be jų neapsieisime, bet „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, šiltos pastogės, minkštos kėdės nepraraskime gimtosios kalbos, išsaugotos šiaudinėse pirkelėse motinų prie ratelių dainomis, pasakomis. Juk tik ją gerbdami, gindami, mylėdami, mokydamiesi jos nežeminsime, neniekinsime savęs ir Lietuvos.
Kazimieras Būga rašė, kad „Žmonių kalba yra tai įvairių įvairiausių žinių aruodas. Ji atstoja geriausią senovės dokumentų rinkinį. Kalba – tai mūsų archyvas. Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra, jų santykiai su kaimynais“, – šiandien kiekvienas iš mūsų turime puikią galimybę šį archyvą pildyti, koreguoti… Ar tuo archyvu būtų patenkintas prof. Kazimieras BŪGA priklausys nuo mūsų šiandienos…
Dėkodama už geranoriškumą ir išsamius atsakymus Vandai NORMANTIENEI, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui, linkiu lengvos, mielos mokytojiškos ir nemokytojiškos veiklos, o ypač stiprios sveikatos Jai ir Jos artimiausiems.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotrauka Vilijos VISOCKIENĖS