Tokių žmonių dabar reta

Dusetų apylinkių gyventojai puikiai pažįsta šį ramų, paslaugų, šviesios sielos žmogų ir švelniai vadina mažybiniu vardu: „Modestukas“.

Nors Šv. Mišioms patarnauja nuo vaikystės, 1993 metų Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios pastoracinės tarybos nutarimu Modestas STIPINAS priimtas zakristijonu. Netruko prabėgti beveik trys dešimtmečiai, o dėmesingas ir jautrus, mielai suteikiantis reikalingus patarnavimus, visada sąžiningai atliekantis savo pareigas, pelnė parapijiečių pasitikėjimą. Motina Teresė visada ragindavusi: „Būkite Dievo meilės saule savo šeimose, savo artimiausioj aplinkoj ir savo mieste“. Kanauninkas kunigas Stanislovas Krumpliauskas pabrėžė, kad „tokių žmonių kaip Modestas dabar reta“.

Modestas gimė Ažubalių kaime (Rokiškio raj.). Už 8 km buvo artimiausia Jūžintų bažnytėlė – į ją vaikas visada eidavo pėsčiomis su mama, kuri labai diegė tikėjimą. Ji išmokė visus poterius, todėl einant Pirmosios komunijos Tikėjimo tiesas belikę tik pasikartoti. Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje apie 50 metų zakristijonavo jo dėdė Aloyzas Gačionis, kaskart patikindavęs, kad „Dievo tikrai niekas neatstos“. Modesto seneliai irgi buvę religingi – visada giedodavo laidotuvėse.

Kai jis buvo pradinukas, šeima persikėlė į Užtiltę. Čia gyvenant, arčiau buvo ir Bažnyčia – nebereikėdavo klampoti per sniegą. Baigęs 9 klases, Modestas mokėsi Zarasų Žemės ūkio mokykloje ir įgijo traktorininko – šaltkalvio specialybę. „Visada galvojau, kad noriu dirbti tik tokį darbą, kad galėčiau neapleisti Dievo“, – mintija zakristijonas ir patikina, jog tai tikrai yra pašaukimas.

          „Bažnyčia – tai Dievo namai, šventovė. Čia aš pasisemiu stiprybės, pasipildau. Dažnai maldoje prisimenu mirusius kunigus, vyskupus“, – kalba Modestas,  pradėjęs Bažnyčioje patarnauti nuo 10 metų.

          M.Stipinas teigia, kad visi kunigai, tarnavę Dusetų Bažnyčioje, buvo ypatingi: 1981–1996 m. (iki 2002 metų buvęs bažnyčios altarista) kunigavęs Gediminas Šukys – buvo žinomas kompozitorius (dažnai pasirašinėdavęs Akmenėlio slapyvardžiu). Jis ne tik domėjosi muzika, yra sukūręs liturginių giesmių daugiau kaip 200 (išleidęs kelis rinkinius su natomis: „Ryto maldoj“ (1993 m.) ir „Akmenėlio giesmės“ (1996 m.)), Mišių ir kitų kūrinių. Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ Dusetų bažnyčioje surengė pirmąjį G.Šukio autorinį koncertą. Šis kunigas buvo labai taktiškas, orus žmogus, besilaikantis pasakyto žodžio, visada patars, padės, pasakys. Modestas saugo G.Šukio Vokietijoje įrašytų Šv.Mišių įrašą ir prisimena, kad laidojant kunigą, kapo duobė buvo papuošta… jubiliejinėmis juostomis, kurių kunigas buvo be galo daug sukaupęs. Tačiau labiausiai Modestas dėkingas šiam kunigui už tai, kad jis net Šv. Mišių laiką paankstinęs – (aukodavo Šv. Mišias 7.45), kad vaikas galėtų spėti į pamokas (Pamokos tuo metu prasidėdavusios 9.00). Modestas, kur buvęs nebuvęs, vis skubėdavęs į Bažnyčią padėti, žinodavęs, kad kunigas jo visada laukia. Gal todėl Modestui labai patinka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, nes jie tiesiog spinduliuoja savo išmintį. Dabar Modestas apgailestauja, kad nelankęs Muzikos mokyklos – tiesiog nenorėjęs finansiškai apsunkinti savo tėvelių, nors iš kunigo tikrai būtų gavęs neįkanojamų žinių.

          Salvijus Pranskūnas žinomas Lietuvoje ne tik kaip kunigas, bet ir romano „Atviras“ autorius (bendradarbiavo ir su rajoniniu laikraščiu „Zarasų kraštas“), kunigavo Dusetose 1996–2012 m., globojo jau altaristą kunigą Gediminą Šukį. Tai buvo labai puikus žmogus, aktyvus, komunikabilus. Jam kunigaujant buvo atlikta bažnyčioje nemažai svarbių darbų, prie kurių teko prisidėti ir Modestui.

          Dabartinis kunigas – kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, pelnęs daug svarbių apdovanojimų (Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos Garbės ženklą „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“, Anykščių rajono Garbės pilietis; Šv. Jurgio 1-ojo laipsnio ordiną ir LDK kilmingųjų palikuonio vardinę insigniją ir dekretą) Dusetose nuo 2012 metų. „Nors visi kunigai man buvo labai geri, bet, jeigu turėčiau galimybę rinktis – rinkčiausi šį kunigą. Jis labai taktiškas, nuoširdus“, – sako Modestas ir pasakoja, kad kun.Stanislovo dėka atlikta labai daug: suremontuota Dusetų varpinė, vėl atgijusi Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, o Dusetų bažnyčia, kurioje ne tik atlikti svarbiausi remonto darbai ir sutvarkyti rūsiai, bet atvira visą dieną tiek vietiniams, tiek keliaujantiems pro šalį.

Modestas – tikras gamtos vaikas: patinka ir grybauti, ir uogauti. Turėdamas laisvo laiko, mielai ir žvejoja. Didžiausias laimikis? 11420 g lydeka, pagauta Sartų ežere. „Norėtųsi daugiau spėti, daugiau nuveikti, daugiau laiko ir su vaikučiais praleisti – juk namuose laukia keturmetė Kotryna ir septynmetis Lukas“, – pasakoja Modestas, besidžiaugdamas ir dėkodamas Dievui, kad svarbiausios jo gyvenimo viltys ir svajonės tikrai išsipildančios… O aš prisimenu ištrauką iš knygos „Malonė šiai akimirkai“, kurios autorius Max Lucado: „Dievas pašaukė mus į savo jūrų pajėgas ir pasiėmė į savo laivą. Laivo tikslas vienas — sėkmingai nugabenti mus į kitą krantą. Šis laivas nėra kruizinis, tai karinis laivas. Mes pašaukti ne pramogauti, o gyventi tarnaujant. Kiekvieno mūsų užduotys skirtingos. Vieni rūpinasi skęstančiais ir traukia juos iš vandens. Kiti atsidėję kovai su priešu: jie komplektuoja maldos ir šlovinimo pabūklus. Dar kiti pasišvenčia laivo įgulai, maitina ir moko jos narius. Nors visi kažkuo skiriamės, tačiau turime daug bendra. <…> Mūsų vienas Kapitonas ir vienas kelionės tikslas. Nors mūšis aplinkui aršus, mūsų laive saugu, nes Kapitonas — pats Dievas. Laivas nenuskęs. Dėl to nereikia rūpintis“.

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotrauka Vilijos Visockienės