Žmogus atsispindi Kultūroje

          „Kultūra neišgelbsti nieko ir nieko nepateisina. Bet ji yra žmogaus kūrinys: žmogus joje atsispindi, atpažįsta save; tik šis kritiškas veidrodis jam parodo jo paties atvaizdą“ – esame girdėję prancūzų rašytojo, publicisto, dramaturgo Žano Polio Sartro mintį…  Apie „kultūrininko“ darbą šnekučiavomės su Gyčiu GRUZDU -Rokišky gimusiu, augusiu ir baigusiu režisūrą Rokiškio kultūros mokykloje; ir jau virš 10 metų dirbančiu Kultūros centro Dusetų dailės galerijos Kultūrinių renginių organizatoriumi Antazavėje, mėgėjų meno kolektyvo vadovu (teatro).

          Gytis sako, kad jis visada buvo aktyvus ir domino ne vien tik teatras (Rokiškio teatre vaidinęs apie 10 metų – gal nuo 8 klasės.), buvo ne tik pirmasis Rokiškio rajone įkūręs visuomeninę organizaciją, bet ir vienas iš Apskritojo stalo, Turizmo draugijos steigėjų. Jis pradėjęs rašyti įvarius projektus, bendradarbiauti su užsieniu (netgi Obeliams buvo sudarytas detalus miesto išplanavimo projektas, bei sieninis miesto maketas (kokia spalva turi būti nudažyti namai), įgyvendinus projektą JAV ambasada pakvietė į renginį ir įteikė atminimo sertifikatus, žymėjo vėliavėlėmis Lietuvos vietas, kuriose vyksta jų finansuojami projektai, buvo labai malonu, kai šalia Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, vėliavėlė suplevėsavo ir Rytų Aukštaitijos pasienyje..

          „Romuvos“ gimnazijoj buvau įkūręs ir muziejų, kadangi tai buvo vienas iš gimnazijos statuso suteikimo reikalavimų“, – pasakoja Gytis, kuriam teko Rokiškyje dirbti ir pedagoginį darbą: dėstyti etnokultūrą ir etiką.

          Jis prisimena, kad 1993 metais Rokiškio rajone buvo įkurta „Jaunimo bendrija Sėlos ramuva“ –etnokultūrinis judėjimas, kurio tikslas gaivinti šventes, rinkti tautosaką: pažinti lietuvių tautos etninį palikimą ir grąžinti į gyvenimą. Viena iš ramuviečių užduočių – surasti kuo daugiau šventviečių (mitologiniai – sakraliniai objektai: akmenys, ežerai, alkai, pievos). Buvo vykdomas projektas „Sėlių žemių mitologinės – sakralinės legendos“ (Sėlių žemės: Rokiškis, Kupiškis, Biržai ir Zarasų sėlių žemių ribos). 1994-1998 metais (4 metus) rinkta  medžiaga – veiklos būta daug. Dalyvavo VU Ramuva (Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva, veikusi iki 1997 m.) organizuotose ekspedicijose. (Buvo parašyti straipsniai, vėliau sutilpę į knygas „Žiobiškis“, „Obeliai – Kriaunos“, kurios buvo skirtos Lietuvos valsčiams paminėti.)

          Įdomu, kad Zarasų rajone tokių šventviečių pavyko rasti apie 50 (nors neregistruotos), iš viso surinkta Sėlių krašte yra apie 200 objektų. Net pavadinimai byloja apie šventvietes, jų sakralumą: štai Avilių ežere yra Alkas ir Alkelis – unikalios vietos. Antazavės krašte teka upelis Alkauka. (aut. Pastaba: Alka (alkas) – baltų religijoje šventvietė (alkakalnis, šventoji giraitė) ir aukojimo vieta. Įvedus krikščionybę, šitos vietos buvo naikinamos, alkų vietose buvo pastatytos bažnyčios).

          Vasarą, vykstant festivaliui „Mėnuo juodaragis“ (aut.: Lietuvoje rengiamas nepriklausomas kasmetinis šiuolaikinės baltų kultūros ir savitos, alternatyvios muzikos festivalis, pristatantis senųjų tradicijų palikimą, post-folkloro kryptis ir dabartinės kūrybos avangardą), kuris organizuojamas Duburio saloje, Gytis būna prašomas organizuoti įvairius žygius. Todėl prisimindamas savo surinktą medžiagą, sako, kad daug idėjų – maršrutų aplink Sartus lieka neišnaudotos. Baidarių maršrutas: „Obeliai – Bradesiai“, arba baidarių lenktynės: „Kriaunos –Dusetos“.  Ir dabar Gytis jau turi daug minčių: liepos 6 dieną, švenčiant Valstybės šventę (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną), organizuoti dviračių žygių ciklą: kiekvienais metais įveikiant po skirtingą atkarpą – apvažiuoti rajoną. Šiemet planuojama atkarpa būtų Zarasai – Smalvos, paskui ant piliakalnio sugiedoti „Tautinę giesmę“.

          Džiugu, kad Antazavės bendruomenė stipri, aktyvi. Ji visada prisideda prie įvairių švenčių organizavimo: tradicinis Antazavės kaimo festivalis neapsieina be ugnies skulptūrų. Kas antri metai pastatomas spektaklis – (metus laiko užtrunka „šlifavimas“, paskui norisi, kad nebūtų tik vienkartinė premjera – stengiasi parodyti bent rajono žiūrovams). „Spektakliukai – kaip vaikai: subrandinti, išauginti; kitus renginius organizuoti paprasčiau. Bandyta atgaivinti mėgėjų teatrų peržiūras: pernai organizuotas toks festivalis „Kaukadienis“, į kurį suvažiavo kaimyninių rajonų  – Skapiškio, Daugailių, Antazavės) teatrai“, – kalba Gytis, tikėdamas, kad toks renginys  gyvuos.

          Gytis teigia, kad turi labai įdomios informacijos, kurią irgi planuoja panaudoti aktyvinant bendruomenę: Tarpukary vienas girininkas sudarė Vietų, kuriose vaidenasi, žemėlapį (tai vietos, kuriose vaikščiodavo ugnis, nes ten yra paslėpti, užkasti lobiai). Atvykęs į Antazavę, jis atgaivino Rasų šventės idėją (senosios Rasos buvo švenčiamos ant Velikuškių piliakalnio (I). Šventė tradiciškai organizuojama per Saulėgrįžą (kriauniškiai valtimis net atplaukdavo į Rasas). Pirmoji ją organizavusi buvo visiems žinoma Zita Kelmickaitė, tik kitoje Sartų pusėje. Zitos Kelmickaitės vadovaujamas Vilniaus Universiteto folklorinis ansamblis 1979 m. davė pradžią tradicijai švęsti Rasas prie Sartų ežero, kurią vėliau tęsė Vilniaus inžinierinio statybos instituto folklorinio ansamblio (vadovas Evaldas Vyčinas), padedant Mokslo akademijos folkloro ansambliui ir Algirdo Svidinsko dainininkams iš Rokiško.

          Gytis džiaugėsi, kad glaudus bendradarbiavimas su mokykla tik labiau stiprina bendruomenę. Jau tapo tradicija, kad per Antazavę keliauja Trys Karaliai, šią tradiciją palaiko ir Bažnyčios bendruomenė. Kartu su bendruomene švenčiamos ir Užgavėnės. Smagu, kad Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis ne tik palaiko visas iniciatyvas, bet ir pats organizuoja puikias šventes – įvairius koncertus, džiugindamas parapijiečius. Jis, būdamas meniškos sielos, kviečiasi ir buria kitus. Norint turėti žiūrovų, kaimeliuose visiems renginiams būtina derinti laiką: jei kultūriniai renginiai vyksta po Šv. Mišių — į juos būtinai užsuka  ne tik antazaviškiai, bet ir atvykę svečiai. „Gyventojų mažėjimas pastebimas visur, todėl ir aktyvumas silpsta“ – sako Gytis ir priduria, kad pirmi metai, kai jau neturi Šaulių būrelio. Išėjus vadovei, „susilpo“ ir Antazavę garsinusi jaunimo grupė „Ramtatūris“, kuri buvo nuostabus pagalbininkas visuose renginiuose.

          Antazavė – tarsi gražus kurortinis miestelis, į kurį atvykusiam galima parodyti Pakačinės arba Dembų piliakalnį, Šilo mūšio vietą, Marimontą, Antazavės dvarą. Yra dviračių maršrutai aplink Šilą ir pačiame Šile. Štai Sausio 13-osioms paminėti buvo organizuotas naktinis žygis, kuriame dalyvavo jaunimas iš Zarasų, Dusetų, Antazavės, Rokiškio. Aplankytas ne tik Šilas, bet ir buvusi Andriūnų sodybos vieta (čia gyvenusi garsi šeima, nes 3 iš jos išėjo savanoriauti).                                                           

          Gyčio žmona taip pat režisierė, baigusi tą pačią Rokiškio kultūros mokyklą. Šeima augina 7 vaikus. „Šeimą ir kultūrinį gyvenimą suderinti nesunku. Tik savaitgaliais gal kiek nukenčia vaikai, kadangi pats visada esi renginiuose, bet ir juos stengiesi įtraukti“, – sako G.Gruzdas ir taip gražiai pasakoja apie savo vaikus, kurių vyriausiajai 29, jauniausiai – dar tik 9 metai, pabrėždamas, kad jie visi labai skirtingi. Štai Reda – keliaunininkė: iš Barselonos iki Afrikos buvo nukeliavusi dviračiu…

          „Iš tikro kultūros kūrinys yra žmogaus dvasios – jo idėjų, jo pergyvenimų, jo jausmų, jo meilės ir kančios, jo troškimų ir ilgesių – objektyvacija. Įmedžiagindamas savo dvasią, žmogus ją tarsi sulaiko nuo praėjimo ir palieka amžių amžiams“ – „Jobo dramoje“ teigė vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina. „Minčių ir idėjų yra daug, tik kartais nuogąstavimai kyla iš nežinojimo, nesikalbėjimo“, – sakė Gytis, tikėdamas, kad neįveikiamų dalykų nėra….

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotrauka Vilijos Visockienės (iš asmeninio G.Gruzdo albumo)