Grožio abėcėlė – apie sustiprintą dailės ugdymą su jo iniciatoriumi Raimondu Gapšiu

Lietingą lapkričio dieną susitikome su žmogumi, kurio vardą girdėjome beveik kiekvieno pašnekesio metu. Tai žmogus, turėjęs išskirtinę įtaką Dusetų kraštui ir galerijos atsiradimui. Buvome šiltai sutiktos jaukiuose namuose, kuriuose: gausu knygų apie meną, lentynos pilnos dailės istorijos paskaitų vaizdajuosčių, o virš jų Šarūno Saukos nutapytas namo šeimininko, sustiprinto dailės ugdymo Lietuvoje iniciatoriaus ir dailės mokytojo eksperto Raimondo Gapšio portretas. Su juo kalbėjomės apie sustiprintą dailės mokymą, jo naudą ir sunkumus, kilusius siekiant išlaikyti šią tradiciją.   

Esate kilęs iš Krekenavos, kaip atsiradote Dusetose?

Tuomet iš Krekenavos mūsų tokių buvo visa puokštė: tapytoja Gražina Vitartaitė, stiklo menininkas Algimantas Žilys, vitražistas Vytautas Švarlys ir daug kitų. Į Krekenavą mokyti piešimo buvo atvykusi keramikė Kumpytė, tai ji mus įkvėpė toliau domėtis menu. Stojome į Kauno dailės mokyklą, vėliau dalis keliavo į akademiją. Man, deja, nepasisekė – buvau kiek vyresnis, tad pakliuvau į kariuomenę, grįžęs pabaigiau Kauno dailės mokyklą, o Dusetose atlikau praktiką. Man čia patiko, pasisiūliau ir likau dirbti dailės mokytoju. Bedirbdamas buvau pradėjęs mokytis neaki- vaizdiniame Menotyros skyriuje tuometi- niame Dailės institute (dabartinėje akademijo- je), tačiau baigiau tik tris kursus – iki kol atsirado neakivaizdinės dailės pedagogikos studijos. Anuomet galvojau, koks iš manęs menotyrininkas, suvokiau, kad tai brangus malonumas, iš kurio vėliau nieko neuždirbsiu. Taigi perėjau į dailės pedagogiką, taip pat sukūriau čia šeimą ir likau.

Kas paskatino įvesti sustiprintą dailės mokymą?

Švietimo sistemoje tuo metu atsirado tam tikras plyšys, kuriuo savotiškai pasinaudojome. Buvo iškeltas lozungas: visapusiškas asmens ugdymas. Pradėjau kelti klausimą, kodėl dailė negali būti pamoka, skirta tokiam vaikų ugdymui, juolab dėl to, kad tai, bent jau mano supratimu, pamatinis dalykas. Didro yra pasakęs: žmogaus santykis su menu parodo, kiek jame yra žmogiškumo. Lietuvoje prasidėjo kitų dalykų sustiprintas mokymas, visų pirma matematikos ir kalbų. Viena pirmųjų sustiprinto dailės mokymo sistemų įsteigta Vilniuje, o mes buvome antri ir pirmieji tokiame mažame miestelyje. Aišku, teko daug dirbti bei kariauti dėl profesinio orientavimo planų nevykdymo – norėta nutraukti sustiprintos dailės mokymą, turėjau įrodyti, kad tai ne sustiprinto dailės mokymo sukurta problema ir reikalas buvo išspręstas. Kūrėmės sunkiai, po truputį, vėliau tokių mokyklų tinklas plėtėsi. Nebuvo programų, mokymo planus reikėjo kurti pačiam. Dabar sunku ir įsivaizduoti, paprastoje vidurinėje mokykloje vienai iš klasių vykdavo po penkias – šešias savaitines pamokas, skirtas dailės dalykams. Aišku su tokiu mokymo plano išplėtimu padidėjo ir išlaidos, todėl reikėjo įrodinėti, jog tai galiausiai apsimokės. Tai būtina tam, kad žmogus iš mokyklos išeitų brandus ir išsilavinęs, turėtų poreikį lankytis muziejuose. Žmogus, įgijęs vidurinį išsilavinimą, turi nors šiek tiek orientuotis pačioje meno situacijoje, jo srovėse, kryptyse, epochose. Jokiu būdu neturėjome tikslo paversti visų mokinių dailininkais. Pačioje pradžioje trūko mokytojų, dirbau vienas, tačiau vėliau, po truputį jų surinkau. Vienas pirmų mokytojų, kuris buvo nepaprastai atsidavęs ir kurį aš atsivežiau į Dusetas, buvo Romualdas Pučekas. Taip gyvavome 25 metus, o paskui prasidėjo pokyčiai – galiausiai viskas žlugo. Anksčiau žmonės leisdavosi į diskusijas, tačiau prasidėjus pokyčiams, vienintelis kriterijus buvo tai, jog Europoje tokio dalyko nėra. Bandžiau įtikinti, jog kaip tik reikia tuo džiaugtis, galbūt pasaulis praranda to neturėdamas. Juk daug važinėjome skaityti pranešimų, pristatinėdavome, kaip vyksta pamokos, delegacijos atvažiuodavo pas mus, į Dusetas! Laimėdavome tarptautiniuose konkursuose, prisimenu kaip šiandien, viename konkurse Suomijoje aukso medalius laimėjo mokinys iš Čiurlionio mokyklos ir Dusetų. Tokių medalių buvo daugybė. Prasidėjus pertvarkoms buvo nuspręsta, jeigu mokykla neruošia tolimesnėms studijoms, ji yra nereikalinga. To, kad kalbame apie bendrą žmogaus ugdymą, niekas nesuprato. Taip ši tradicija ir nutrūko.

Gal galite pasidalinti prisiminimais apie pačių pamokų organizavimą?

Na, įprastai mokykloje dirbdavo 5–6 dailės mokytojai. Įsivaizduokite, juk dailės pamokos vienai klasei vykdavo penkis – šešis kartus, o pradinėse klasėse keturis kartus per savaitę. Vyko daug pamokų, todėl reikėjo ir daug mokytojų. Prisimenu, pirkdavome dailės albumus, knygas, tuomet jie buvo labai brangūs, tačiau norėjosi juos parodyti vaikams, tad į pamokas eidavau tįsdamas didžiulį sakvojažą, pripildytą knygų. Visi šonai buvo apiplyšę nuo nešiojimo, turėjome episkopus, po kurių galingomis lempomis ilgiau palaikytos knygos net apsvildavo. Šiais laikais daug paprasčiau, į pamoką mokytojui užtenka pasiimti USB laikmeną ar diskelį. Anuomet tokios technikos trūko.

Ar prieš Jūsų iniciatyvą – pradėjus sustiprintą dailės mokymą – Dusetos buvo laikomos kultūringa vieta?

Kalbant paviršutiniškai galima teigti ir taip. Iš esmės sustiprintas dailės ugdymas turėjo didelės įtakos. Tačiau, tuomet čia buvo ir kitokios sąlygos. Dusetose veikė ligoninė, su chirurgijos ir gimdymo skyriais, todėl čia gyveno nemažai gydytojų, daug inžinierių – daug išsilavinusių tėvų. Dabar jau nebėra tokios profesijų įvairovės, bet visa likusi visuomenės dalis savotiškai paveikta kultūros. Iki šiol, kiek galiu, per metus paskaitau vieną kitą paskaitėlę apie meną, gyventojų kultūrinio išsilavinimo lygis tikrai išsilaiko. Deja, reikia suprasti, kad visa tai jau senka, kaip ir tas ežeras vis senka, teršiasi. Įsivaizduokite, 1964 m., kai atvažiavau, visa pakrantė buvo švari, galėjai bristi, kur nori, o dabar jau visa apžėlusi.

Kaip esate susijęs su galerija dabar?

Kartais rodau savo videopaskaitas. Analizuodamas ir lygindamas įvairius šaltinius, sukūręs scenarijus įgarsinu savo sukurtą tekstą, parenku muziką ir iš įvairių televizijos transliacijų, rastų kūrinių reprodukcijų bei savo filmuotos medžiagos montuoju vaizdines paskaitas. Jų esu sukūręs tiek, kad sunku suskaičiuoti, o vieno disko sukūrimas gali užtrukti ir kelis metus. Anksčiau dažniau lankydavausi parodų atidarymuose, bet ten manęs vis prašo kalbėti, o aš ne visada noriu. Žmones traukia čia vykstančios parodos, kita veikla… Taip susiklostė per tam tikrą laiką, bet bijau, kad tai palaipsniui slops, nebelieka būtinybės syvų.

Ar domitės dabartinėmis švietimo aktualijomis?

Kartais pasidomiu, tačiau ne itin, giliau pasidomėjus, visa tai pradeda gadinti nervus. Man netelpa į galvą ir dabartinė priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema. Abiturientai rašo visą sąrašą specialybių, į kurias nori įstoti, tačiau juk tai reiškia, kad jis nėra motyvuotas. Jam svarbu tik įstoti, nėra taip, jog jis be to negalėtų gyventi. Anksčiau žmogus stodavo po kelis kartus ten, kur pats matė savo vietą. Skaičiau, kad trūksta mokytojų, bet juk buvęs Edukologijos universitetas, dabartinė Švietimo akademija, dirba, ruošia studentus. Aš už tai, kad studentas, gavęs stipendiją, valstybės išlaikymą, nors kelis metus atidirbtų. Taip yra ir kitur pasaulyje, tai nėra nieko bloga. Galbūt bedirbant atsirastų ir apetitas, ir meilė arba galėtum bent įsitikinti, kad tai skirta ne tau, tačiau pasitikrinti reikia.

Ar Dusetos pačios pritraukia meniškus žmones, ar tokias Dusetas sukūrė šie žmonės?

Trauka atsirado ne per vieną dieną ir ne per vienerius metus. Tai vyko palaipsniui, su sustiprintu dailės ugdymu žmonių mentalitetas keitėsi ir kultūra bei menas tapo kaip savaime suprantama būtinybė. Žmones traukia čia vykstančios parodos, kita veikla. Taip susiklostė per tam tikrą laiką, bet bijau, kad tai palaipsniui slops, nebelieka būtinybės syvų. Sustiprinto dailės ugdymo sukurti pamatai po truputį griūva.

Besidalindamas istorijomis apie Dusetų praeitį, Gapšys prisimena, kad apie mokykloje vykusias dailės pamokas 1986-aisiais metais režisierius Rimantas Smetona sukūrė televizijos filmą, apybraižą apie estetinį mokinių auklėjimą Dusetose: Grožio abėcėlė.

Interviu nutraukia netikėtas kino seansas, mus nukeliantis į sustiprinto dailės mokymo pamokas.

Netrukus televizoriuje išgirstame keliais dešimtmečiais jaunesnį šio interviu pašnekovą, kuris filme, kaip ir mūsų pokalbio metu, akcentuoja – mokykloje nesistengiama, kad vaikai suktų keliu, susijusiu su daile. Dailės ugdymo prasmė, kaip ir kiekvieno mokykloje dėstomo dalyko, kad mokiniai būtų visavertiškai išsilavinę žmonės. Sustiprintas dailės mokymas buvo nukreiptas į vaikų akiračio plėtimą. Trumpame filmuke matome vaikus, lipdančius molines skulptūrėles, skaptuojančius medį, kuriančius plakatus, tapančius ir net audžiančius gobelenus. Išvystame ir būsimą Dusetų dailės galerijos vadovą, menininką Stauską, padedantį vaikams tapyti. Filme atsiskleidžia ir daug smagesnė atmosfera, nei įprasta tarybinių laikų mokykloms. Žiemą vaikai, kartu su mokytoju Pučeku spalvina senius besmegenius. Gapšys komentuodamas filmo siužetą prisimena, kad Dusetų K. Būgos mokyklos mokiniai dažnai buvo kviečiami į televiziją, pasirodyti anuometinėje laidoje „Mūsų pasaulis”. Mokykla, muziejai, televizija, ne vienintelės vietos, kuriose jaunieji dusetiškiai atskleisdavo savo kūrybinius talentus. Pasirodo, sustiprintos dailės besimokantys vaikai buvo įkūrę lėlių teatrą, aki- mirką iš vieno spektaklių išvystame ir filme. Siužeto pabaigoje regime kitą savo pašnekovą,. Gapšio minėtą mokytoją, pagarsėjusį atsidavimu pamokoms – Pučeką. Paskutiniame filmo epizode mokytojas pasakoja, kad į Dusetas atvykti pas- katino išskirtinis kraštovaizdis bei prisipažįsta, jog nesijaučia slegiamas provincijos vienatvės ir neketina išvykti, nes nenori palikti vaikų. Mes, žiūrėdamos šį filmą praėjus daugiau nei 30 metų po jo sukūrimo, žinome, kad Pučekas dusetiškių vaikų niekad ir nepaliko, bet viso to dar paklausime. Reziumuodamas pokalbį Gapšys atkreipia dėmesį, kad be kitų supratimo nieko nenuveiksi. Savo parama prie sustiprinto dailės mokymo prisidėjo buvęs mokyklos direktorius Jonas Vaitonis bei pavaduotojas mokymo reikalams Antanas Galvelis.

Banguolė Žalnieriūnaitė ir Martyna Žukaitė