Šių metų vasario 2 d. mūsų žemiečiui Vytautui Ivoniui (iki 1946-ųjų žinomam Stasio Krasausko asmenvardžiu) būtų suėję 100 metų. Ir tada, kai iki šios gražios sukakties buvo belikęs tik pusmetis, Jis (2020-08-16) išėjo Anapus Saulės…
Vytautas Ivonis – Vandos Sinkevičienės, daug metų dirbusios bibliotekininke Dusetų K. Būgos bibliotekoje, – dėdė (jos motinos Elenos brolis). Pokalbis su ja buvo labai naudingas – praturtinęs literatūroje rastas žinias; Dusetų K. Būgos bibliotekoje bibliotekininkės surinkusios visą aplanką publikuotos medžiagos apie žymaus mūsų kraštiečio gyvenimą.
Stasys – vyriausias Krasauskų šeimos vaikas, vienintelis sūnus, gimė 1921 m. vasario 2 d. Ežerėnų apskrities (dab. Zarasų r.) Česnaviškio dvaro (Dabar Dusetų seniūnija) kumečių šeimoje. Paskui gimė dvi seserys – Marytė (g. 1922) ir Elena (g.1926).
Stasys Baibių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Buvo 15 metų paauglys, kai mirė tėvas, todėl svajonių studijos Vytauto Didžiojo universitete ėmė tolti… Patriotiškai nusiteikęs jaunuolis dalyvavo ir Birželio 23-iosios sukilime. Karo metu dirbo Antalieptės savivaldybėje raštvedžiu, vėliau – Degučių savivaldybės sekretoriumi. 1944 metais bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau nesėkmingai. Gal todėl įstojo į partizanus… Partizanavimą baigia – „gauna“ Vytauto Ivonio dokumentus ir … pradeda kurti naują gyvenimą. 1946 metais Stasys, jau būdamas Vytautu Ivoniu, patenka į Kauną, dirba ekonomistu, paskui persikelia į Vilnių. Bijodamas būti susektas, gan dažnai keičia darbovietes. Žinia apie tremtį užklumpa netikėtai: 1949 m. kovo 28 d. jam, kaip ir daugeliui lietuvių, tapo žiauriu nuosprendžiu – Sibiras. Dirba Irkutsko srityje, Bodaibo aukso kasyklose. Iš Sibiro dar rašė laiškus savo Mamai. Buvo atsiuntęs ir nedidelę nuotraukėlę, liudijančią, kad ten gyvendamas sukūrė šeimą (Žmona Ona Mimaitė – VU studentė). Tačiau Motinai mirus (1951), ryšys su Lietuva nutrūksta…
Vytautas Ivonis į Lietuvą grįžta 1958-aisiais. Dirba įvairiose žemės ūkio įmonėse buhalteriu, vėliau Kauno žemės ūkio technikume vyriausiuoju ekonomistu. „Nors mano mama ir teta iš žmonių ne kartą girdėjo, kad kažkas Stasį-Vytautą matė kažkur Lietuvoje, tačiau santykių su giminėmis neužmezgė“, – kalba Vanda Sinkevičienė, ne kartą girdėjusi, kaip abi jo seserys vis norėjusios pradėti ieškoti brolio pėdsakų.
Kraštotyrininkui Vytautui Indrašiui netikėtai aptikus sąsajas tarp dingusio partizano Stasio Krasausko ir Vytauto Ivonio, atskleidžiama mįslė… Daugiau nei po keturių dešimtmečių susitinka Stasys-Vytautas su seserimis Maryte ir Elena. „Jautru. Atpažino vienas kitą. Mamai tai buvo labai didelis įspūdis. Ji labai laukė to momento. Paskui jis atvažiavo jau su visa šeima“, – švelniai verčia savo giminės istorijos puslapius Vanda, akcentuodama, jog tai buvo pats geriausias jos dėdė. Žavėjo žmogiškas nuoširdumas, ir nors jie „susipažino“ ir susitiko tik vyresniame amžiuje, kiekvienais metais atvažiuodavęs į Dusetas, dažnokai susiskambindavę, nors jis nesistengė bendrauti su visais…
Poezijos knygelėje „Neišsipildžiusios svajonės“ Vladas Buragas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) valdybos pirmininkas, apžvelgė Jv. Ivonio biografiją (1936 m. pasirodė pirmieji eilėraščiai. „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Jaunasis ūkininkas“, „Kregždutė“, „Liepsnos“, „Lurdas“, „Panevėžio garsas“, „Pavasaris“, „Savaitė“, „Studentų dienos“, „Šaltinėlis“, „Varpelis“, „Žiburėlis“ – šiuose puslapiuose buvo spausdinami 1936-1944 m. jaunojo poeto eilėraščiai, už kuriuos pelnytas ne vienas apdovanojimas. Dažnai pasirašinėjęs slapyvardžiais. 1997 m. įstojo į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą; 80-mečio proga poetui V. Ivoniui suteiktas LNRS Garbės nario vardas (2001)), ir pažymėjo: „Didžiuojamės Jūsų septyniais dešimtmečiais, atiduotais sparnuotoms eilėms“. „Šią knygelę Vytautas Ivonis išleido 2018 metais – ruošdamasis savo gražiam jubiliejui, kurio tikėjosi sulauksiąs…“, – dar nesenais įspūdžiais kalba Vanda.
1998 metais Vytautas Ivonis rašė: „Pragyvenęs Vytauto Ivonio pavarde visą sąmoningą (virš 50 metų) nesirengiu jos keisti į buvusią, nes tai susiję su mano artimųjų trijų kartų gyvenimu. Neverčia to daryti ir turtiniai reikalai. Juolab, kad 1996 metais išleistame V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ 343 psl. įrašyta: Vytautas Ivonis, poetas. Istorijos nepakeisi“.
Vytauto Ivonio (Stasio Krasausko) poezija Zarasų rajonas gali pelnytai didžiuotis: įvairiuose kūrybos leidiniuose – „Tremtinio Lietuva“ (1990), „Apkasų poezija“ (1997), „Eilėraščiai Marijai“ (2000), „Ten, sidabro vingy…“ (2000-2005) lyriški posmai žavi tėvynės ilgesiu, karo ir pokario vaizdais, švelniais gamtos ir meilės motyvais.
Prasmingas gyvenimas skamba eilėmis… Nors Istorijos pakeisti negali…
Nuotrauka iš Vandos Sinkevičienės šeimos albumo
Išklysim
Padangėm debesėliai
Kažkur toli nuplaukia
Ir mes išklysim vėlei
Papievėm ir palaukėm.
Išklysime su laime,
Baltais žiedais nuūšim.
Pasveikins klevas kaime,
Sutiks sena motušė.
Šypsosis melsvas linas,
Saulutei žemę glostant.
Giria žiedais užtvinus
Vilios į savo sostą…
Ir bus smagu, ir gera,
Ir džiaugsimės, ir šauksim. –
Vėjeliui tyliai šnarant,
Išklysime lyg paukščiai.
1939 m.
Kalnų debesys
Taiga nuliūdus stebisi,
Kad saulė staigiai dingo.
Kalnais vėl gula debesys,
Pilni lietaus, aptingę, –
Tik širdgėlą, ne žavesį
Man sukelia jų vingiai…
Ir ritasi į nežinią,
Ir stumdosi, apninka,
Kaip žmogžudžio kad sąžinė –
Juodi juodi ir sunkūs. –
Gėlos jie nesumažina,
Tik mano skausmas bunka.
Taiga nudžiugus stebisi,
Kad saulė vėlei juokias.
Kalnais nugriūna debesys
Ir supasi atokiai. –
Ne širdgėlą, o žavesį
Sukėlė saulės juokas.
1952
