„Praeitis, dabartis ir ateitis yra mūsų sąmonės savybės. Praeitis – tai prisiminimai, ateitis – laukimas, o dabartis – tikrasis suvokimas. Todėl laikas yra minties judesys. Ir praeitis, ir ateitis tėra vaizduotėje, ir tik dabartis – mūsų suvokimas – yra amžina. Dabartyje slypi laiko – erdvės, materijos ir energijos potencialas.“, – teigia Indijos medikas, rašytojas Deepak Chopra.
Nors tądien buvo gandrinės, bet jau nieks nebepasakys, ar 1949 metų kovo 25 d. į Butkelių kaimą atskrido gandrai… Išdraskytuose, išplėštuose namuose niekas nebekūrė krosnies, nebeplepėjo šutinamos kiaulėms bulvėms, negaravo verdami pietūs… Nebelojo ir šuo… Liūdną ir tamsų vaizdą dar labiau ryškino sniege juodavusios svetimų pėdos… Namų akyse nebežaidė šviesos atspindžiai…
32 ha žemės turėjusi ūkininkų GUNTULIŲ šeima (Tėvas, Motina, dešimtuosius pradėjusi Regina) dar miegojo… Dar negiedojo gaidys, o pavasarinė saulė neskubėjo patekėti… „Labai daug prisimenu: buvo tamsu. Kažkas pradėjo baladotis į duris. Ir užgriuvo… Dalis „nekviestųjų“ liko lauke. Įėjo vienas – viskam vadovavęs jaunas, sunkiai lietuviškai šnekantis zarasiškis. Tačiau palyginus su tuometine situacija, jis buvo dar pakankamai humaniškas, elgėsi korektiškai. Pasakęs, kad ruoštųsi tremčiai, Tėveliui parodė net raštą, kuriame buvo įrašyta ir kaimynų, įskundusių juos, pavardė. Mama raudojo… Jis liepė dėtis daiktus, o pats net ėmėsi padėti – sufleravo, ragino, ką reikėtų pasiimti. „Tik neimkit dūžtančių indų“, – iki šiol prisimena jo žodžius. Metalinių – šeima neturėjo. Tiesa, prisiminė, jog yra puodelis, kurį Tėvelis buvo pakabinęs prie klevo – sulai. – „Vienas ginkluotas stribas lietuvis lydėjo mane, kad galėčiau atsinešti. „Nebandyk bėgti. Nudėsiu kaip šunį“, – iki šiol skamba ausyse, o patirties, matyt, jau turėjo: jų šuo vis kiauksėdavęs, kai jie važiuodavo pro šalį: tad šaudę tol, kol… „Sočiai atsigėręs prilašėjusios sulos, likutį šliūkštelėjo žemėn“, – Regina Guntulytė RUTKAUSKIENĖ dėsto iki šiol atmintyje pulsuojančius skaudulius… Ji prisimena, kaip Tėvelis ją dar kelissyk siuntė į kamarą, sandėliuką, nes reikėjo kažką pasiimti, įsidėti – šis rusas vis primindavo. (Grįžus iš tremties, Jai buvo net kilusi mintis: padėkoti už tąsyk nežmogiškoje situacijoje parodytas žmogiškumo akimirkas)… O kol Guntulių šeima krovėsi mantą – ruošėsi ilgai kelionei į tolimas Rusijos platybes, lauke lūkuriavę stribai, tarp kurių buvo ir stribokas iš kaimyninio kaimo, intensyviai tobulino „prichvatizavimo“ gebėjimus: įsisukę į klėtį, kaip savo „sutvarkė“ medų, rūkytus lašinius…
„Vėliau, jau iš Sibiro grįžus, išgirdau gerą pažįstamą Tėvui sakant: „Alpuonai, tai Tu nueik ir padėkok dabar Tam už išvežimą“… Tėvelis tik mostelėjo ranka: „Nenoriu“… Nebuvo kerštingas. Mūsų šeimoje nebuvo neapykantos“, – kalba Regina, vėl grįždama į tų dienų įvykius… Iš Butkelių – į Padustėlį… Vėl lūkuriavo, kol atvažiuos mašinos jų vežti. Sukrovus visą tremiamųjų bagažą – į Dūkšto geležinkelio stotį. Ten atvykus, jau buvo tamsu – vakarėjo. Visur daug purvo, labai šlapia. „Aš tame purve pamečiau kaliošiuką. Tėvelis visur ieško… Sargybinis rėkia, šautuvu mosikuoja, kad nebelauks… Bet kaliošiuką rado… Traukiniu kelionė buvo ilga ir sunki… Vagonas buvo pilnas prigrūstas žmonių Tik balandžio viduryje pasiektas tikslas: išlaipino Zalari geležinkelio stotyje… Žinodami, kad bus atvežti „liaudies priešai“, jau laukė kolūkių atstovai, suvažiavę rogėmis kinkytais jaučiais (arklių buvo tik vienas kitas).“ Taip Butkelių kaimo keturi gyventojai – Tėvelis, Mama, Regina ir Tėvo brolis – gyvenimą pradėjo Sibiro žemėje: kaime, kuris vadinosi Cholmogoj…
Mokykloje Regina buvo priimta į 3 klasę (Butkelių pradžios mokykloje mokėsi 4 skyriuje. Pirmajame skyriuje teko mokytis labai trumpai, nes pirmasis mokytojas, pamatęs, kad mergaitės žinios žymiai lenkia kitų, pasirūpino ją perkelti į aukštesnę klasę – tam pritarė ir iš Dusetų mokyklos atvažiavęs inspektorius). Per vasarą vaikai pramoko rusų kalbos, tačiau čia jautėsi specifinė tarmė – mokykloje buvo šnekama kitaip. Pirmajame diktante, kurį ji parašė geriausiai iš visų – buvo tik 27 klaidos… Vėliau mokytis labai sekėsi. Jos parsivežta iš tremties 6 klasės pažymių knygelė, kurioje nėra nė vieno ketverto, tapo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus eksponatu.
Baigusi 7 klases, Regina įstojo į Rytų Sibiro apskrities centro – Irkutsko Statybos technikumą. Tiesa, bandė stoti į Dailės mokyklą, nes visi sakydavę, kad gražiai piešia, tačiau kaimo mokyklos vaikui, neturinčiam jokių dailės mokymo pagrindų: nesuprantančiam piešimo perspektyvos, buvo sudėtinga. Mergaitė atsidūrė Statybos technikume. Ji akcentuoja, jog čia susitiko patį nuostabiausią Direktorių – koks tik gali būti. Baigusi mokyklą (po kelerių metų) pamačiusi Jį, vis dar abejojo, ar prieiti pakalbinti, ar prisimins, ar pažins… Jis pats priėjo… Kiek buvo nuostabos, kai prisiminė ir Ją, ir Jos drauges, besimokiusias kartu.
Paskyrimas gautas į Usolje-Sibirskoje: čia darbo karjeros pradžia… „Ir jei žemėje yra pragaras, tai jis man tikrai buvo čia“, – atvirauja Regina, pradėjusi dirbti darbininke, po pusmečio – brigadininke, paskui meistre. Čia buvo „itin margos reputacijos“ žmonių, kuriems atrodė, kad „baigė mokslus, o nieko neišmano“… Paskui – darbų vykdytoja buvo, gamybos skyriaus vedėja tapo… Net ir kylant karjeros laiptais, mintys visąlaik sukosi apie Lietuvą… Ir kai 1963 metais jų šeima grįžo į Tėvynę, čia tikrai niekas nelaukė (tiesa, jiems tai nebuvo naujiena, nes anksčiau grįžę tėvynainiai rašė laiškus ir pasakojo, kad negalintys prisiregistruoti, nepriimami įsidarbinti). Tokius pačius Kryžiaus kelius ėjo ir Regina. Net ir ten, kur buvo labai reikalingi darbininkai, įmonių vadovai, sužinoję, jog biografijoje yra tremties antspaudas – iškart purtydavo galvas: sakydami: „Nepriimsiu. Netinkama“.
Laikraštyje rastas skelbimas paskatino vykti į Prienus. „Visa laimė, kad tuo metu atostogavo tos Statybos įmonės viršininkas. Inžinieriui pati viską išdėsčiau, kad esu iš Sibiro“, – kalba Regina, kuriai tąsyk Likimas kojos jau pakišti nebedrįso. Vėliau ten dirbdama už gerą darbą buvo gavusi ir Statybos ministro Garbės raštą. Nors darbas sekėsi puikiai, tačiau visada norėjosi būti arčiau gimtųjų vietų… Kai draugė pranešė, jog atsirado galimybė įsidarbinti Rokiškyje, Regina persikėlė ten.
1976 m. buvo pakviesta dirbti į Uteną. Ji tapo Statybos tresto „Aikštelė“ gamybos viršininke ir buvo vienintelė Lietuvoje moteris, užimanti tokias pareigas. Dėl pablogėjusios sveikatos vėliau dirbusi skyriaus inžiniere. „Žmogui, kuris stengiasi gerai dirbti, visada yra nelengva“, – Reginos balsas nuskamba šiltai, bet įtikinamai.
Dar besimokydama Sibire, ji pradėjo kurti. „Mokytoja, užduodavusi rašinius klasei, Reginai pasiūlydavo parašyti eilėraštį. Į sienlaikraštį ji irgi rašydavo. Vėliau – į laikraštį, žurnalą… Mūsuose vyravo nuostata: „Visi prekybininkai – vagia, visi statybininkai – geria“, – todėl dažnai norėjosi parodyti, kad yra ir kitokių situacijų. Į pensiją išėjusi „sudėliojau“ pirmąjį romaną „Pavėluotas laiškas“. Parašiau, bet niekam nerodžiau. Vėliau tik – savo draugei išdrįsau parodyti. Apie jos pasiūlymą – išleisti knygą tada dar negalvojau. Bet vėliau dar parašiau romaną, novelių. Paskui apie savo „rašinius“ išdrįsau paklausti vienos lituanistės, parodžiau draugei žurnalistei. Atsakymai buvo teigiami: „Rašyk, rašyk. RAŠYK“… Jaučiau visų palaikymą. Pirmoji knyga pasirodė 2010 metų Kalėdoms. Paskutinė, šešioliktoji, išleista 2018 metais“, – kalba Regina apie auksinį kūrybos laiką… Reginos Rutkauskienės knygų siužetai – iš mūsų aplinkos, iš gyvenimo. Dažniausiai pasakojama apie moterų gyvenimą, apie jų pastangas išlikti: išgyventi ir sudėtingiausiomis situacijomis. Visos autorės knygos skatina gyventi 10 Dievo įsakymų principu, nes ji ir pati taip gyvenusi Tėvų įdiegta šviesia gyvenimo išmintimi – jai svetimas sielos surambėjimas – žmogiškumo pamynimas, todėl sau, anot jos, nepasiėmusi „nei daikto, nei garbės“…
„Sibirą kartais sapnuoju: vaikštau ten, bet nieko nepažįstu. Pradinių klasių mokytoja iš Sibiro, su kuria ilgus metus susirašinėdavome, man pasakodavo, kaip viskas pasikeitė (paskui, susiskambindavome, kai rašyti ji jau nebegalėjo, ir apie viską kalbėdavome… Bet vienąkart, jau niekas nebeatsiliepė…) Ir aš tada viską supratau… Todėl sugrįžti nebenorėčiau… Kas gera – prisiminkime“, – savo gyvenimo išmintimi dalijasi Žmogus, spinduliuojantis Šviesa – taurumu, paprastumu ir meile Gyvenimui. „Negali gauti meilės daugiau negu esi pasiryžęs priimti. Negali gauti meilės daugiau negu pats gali suteikti. Meilės, kurią spinduliuoja kitas žmogus, šaltinis yra tavo paties širdyje.“ Deepak Chopra
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotrauka Vilijos VISOCKIENĖS