In Memoriam Rimantui Kamarauskui

Išėję Amžinybėn žmonės gyvena tarp mūsų tol, kol gyvi prisiminimai apie juos, kol egzistuoja materialūs ar dvasiniai jų palikti kūriniai. Dažniausiai, deja, nutinka taip, kad kūrėjus prisimename, tik kai jų netenkame… Nesuspėta pakalbinti kraštiečio Rimanto Kamarausko, tad dabar tegalime skaityti jo artimųjų žodžius, pilnus begalinės meilės, šilumos, nuoširdumo.

Daugelis dusetiškių puikiai prisimena Rimanto Kamarausko kurtus dokumentinius filmus, LRT mediatekoje pasižiūri juos ir dabar. Filmuose – Aukštaitijos gamta, Dusetų ir aplinkinių kraštų žmonės – vieni jau iškeliavę Amžinybėn, kiti ten filmavosi būdami vaikais, ir dabar jau savo atžaloms rodo tuos pablukusius kino juostoje, bet atmintyje teberyškius praeities momentus.

 „Grožio abėcėlė“ 1986 m. – apie estetinį mokinių auklėjimą Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje. „Žirgas paviliojo“ 1979 m. – apie Dusetų valstybinio žirgyno trenerį, daugkartinį respublikos čempioną Leoną Buroką. „Kur ežerėliai ežerai“ 1977 m. – poetiškas filmas apie Rytų Aukštaitijos gamtos grožį, joje gyvenančių žmonių menišką prigimtį, jų kūrinius ir darbus. „Arimų spalvos“ 1981 m. – apybraiža apie Zarasų rajono Padusčio kolūkio mechanizatorių Vitkauskų šeimą. „Rimties sargyboje“ 1984 m. – apie Zarasų rajono Dusetų apylinkės milicijos įgaliotinį, šviesaus atminimo Kęstutį Puodžių. „Rasa kėlė pasagėlę“ 1988 m. – apie Dusetų valstybinio žirgyno darbuotoją, trenerę Vitą Lingytę. Vienuose iš šių filmų Rimantas Kamarauskas buvo kūrybinės filmavimo grupės direktoriumi, kituose – scenaristu.

„Rimantui. Ačiū, Tau.

Lapkričio -1ąją Tu išėjai. Bet ar tikrai išėjai? Lapkričio 1-oji – simbolinė diena, kai prisimenami visi mirusieji. O Tu toks gyvas ir tikras savo gyvenimu, savo darbu ir savo bendravimu. Ten, kur Tu buvai, visada tapdavai bendravimo siela. Tavo erudicija, humoras suteikdavo Tau nenusakomo šarmo. Niekada iš Tavo lūpų nebuvo patyčių, keiksmažodžių, tik lengvas bendravimo žaismas, kuris leisdavo Tau pasijausti dėmesio centru. Tavo darbas yra išlikęs televizijos filmuose. Jis nėra matomas žiūrovams (nes Tu ne aktorius), bet Tavo bendradarbiai ir mes ,Tavo artimieji, žinome, kiek Tau teko pasistengti, kad būtų pasiektas norimas rezultatas. Mes žinome, kiek Tu dirbai ir stengeisi, ieškodamas rekvizitų ar tinkamos filmavimui erdvės. Juk ir mūsų Sangrūda išliko filmuose – tiek vietovės, tiek rekvizito atžvilgiu. Mums tai suteikia malonumo, o tai įvyko Tavo dėka. Ačiū.“ Dukra Giedrė Kamarauskaitė.

„Buvai mylimas mūsų giminėje: „O, Rimas! O kur Rimas? Kodėl nėra Rimo? Šaunuolis Rimas! Kada vėl atvyksi?“ Nebijojai kaimo darbų. Kaimynai stebėjosi ir pavydėjo: toks malonus, toks darbštus ir toks gražus – jums pasisekė! Mylėjai savo Aukštaitiją. Ją įamžinai savo darbuose, tai liko Tavo tarmėje ir Tavo meilėje visiems Tavo artimiesiems, visų pirma Tavo Mamai. Visada buvo abipusis ryšys, grįstas meile, pagarba, abipusiais prisiminimais ir pagalba, esant reikalui. Tavo giminaičiai Tavęs laukė Gipėnuose, čia tyvuliavo Tavo jaunystės Sartų ežeras, čia buvo Tavo vaikų namai, čia buvo reikalinga Tavo pagalba. Ir Tu padėjai. Tavo meilė šeimai, o ypač anūkui Ainiukui, buvo beribė. Gali šiandien juo didžiuotis, jis VU Teisės fakulteto studentas. Mandagus, komunikabilus, dailus vaikinas. Toks, kokį mes prisimename Tave.

Taigi, Tu neišėjai. Likai mūsų prisiminimuose, savo darbuose ir savo vaikuose. Mylime Tave, tikime, kad ir Tu mus. Dar kartą ačiū Tau, už viską – už Tavo šypseną, Tavo žodį, Tavo Meilę.“ Onutė (R. Kamarausko žmonos sesuo).

„Mano tėtis gimė 1942 m. lapkričio 6 d. Zarasų rajone, Dusetų miestelyje. Mirė 2020 m. lapkričio 1 d., likus kelioms dienoms iki savo gimtadienio.

Jo tėtis Antanas buvo Dusetų pašto viršininkas, mama Ona namų šeimininkė. Jų namas, kuriame gyveno šeima, tebėra ir dabar Dusetose, šalia vaistinės. Prasidėjus trėmimui į Sibirą, šeima buvo priversta slapstytis, senelis emigravo į JAV. Baigęs gimnaziją, tėtis su mama persikraustė į Vilnių. 1964 m. baigė tuometinį Maskvos Kinematografijos institutą. Įgijo dokumentinių filmų kinematografijos specialybę. Pradėjo dirbti Lietuvos Kino studijoje, dokumentinių filmų direktoriumi. Vėliau sekė darbas LRT, Vilniaus televizijoje, 5 kanalo televizijoje, Lietuvos telefilme.

Bene mėgstamiausia jo veikla buvo dokumentinių filmų kūrimas. Kartu su filmų kūrybine grupe jis mielai ir su užsidegimu ieškodavo naujų idėjų, žmonių, vietų, personažų, kuriuos per šiuos filmus atskleisdavo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Gimtosios vietos, Zarasų kraštas, jo žmonės, gamta buvo perkeliami į kino filmus „Kur ežerėliai ežerai“, „Rasa kėlė pasagėlę“, „Žirgas paviliojo“, „Pripažinimas“ ir kt.

Tai tik nedaugelis bendrų kūrybinių darbų. Tėtis daug prisidėjo ir prie legendinio filmo „Tadas Blinda“ kūrimo. Jis dažnai pasakodavo apie šio filmo kūrimą, organizavimo darbus, aktorius, apie tai, kad daugelis filmo kadrų buvo filmuota ir šalia Sartų ežero, kad net šulinį, kuris buvo daugelyje filmo kadrų, sumeistravo tuo metu Pasartės kaime gyvenęs jo dėdė Izidorius. Ir net filmo frazė „špyga taukuota“ buvo jo mėgstamiausia.

Vėliau sekė jo darbas Lietuvos nacionalinėje televizijoje, Žinių laidoje, Panoramoje, Vilniaus televizijoje, 5 kanale. Tėtis buvo darbo fanatikas – pirmas ateidavo, paskutinis išeidavo. Tai buvo jo gyvenimo būdas, net laisvu laiku planuodavo, kaip ką padaryti geriau.

1991 m. sausio 13 d. buvo vienas iš Lietuvos Televizijos gynėjų, apdovanotas Sausio 13 d. gynėjų atminimo medaliu.

Tėtis turėjo sveiką humoro jausmą, mokėdavo taktiškai pajuokauti, niekada neįžeisdavo kito. Būdavo kompanijos siela, mokėdavo gerų anekdotų, posakių, dalindavosi linksmais prisiminimais. Savitas humoro jausmas išliko net jam sergant. Kai įsigijome sodybą netoli Dusetų, gražiame gatviniame Gipėnų kaime, tėtis labai apsidžiaugė, ir visos vasaros buvo praleidžiamos ten. Tai buvo jo kraštas, jo žmonės, jo žemė… Jis vis sakydavo, kad tik čia taip gera, nes gali matyti tolius, pievas, Sartų ežero gelmę…“ Giedrė Kamarauskaitė.

Nuotr. iš Kamarauskų šeimos albumo

Paruošė V. Visockienė