Indrė Klimkaitė – žinoma vertėja, garsėjanti tuo, kad moka ne tik versti iš vokiečių kalbos. Ji reikliai atsirenka knygas, apmąstydama jų svarbą, prasmę. O dar Indrė domina žmones savo originaliu, drąsiai pasirinktu gyvenimo būdu. Ji – viena iš nedaugelio vilniečių, nutarusi gyventi Aukštaitijoje, po aukštu jos dangumi.
Miela Indre, pradėkime nuo vaikystės. Kokius žaidimus mėgai žaisti, kurias knygas skaityti? Ką Tau davė (o gal iš Tavęs atėmė) mokykla? Kiek svarbus buvo namuose gautas ugdymas, lavinimas?
Buvau visiškai „nedarželinis“ vaikas, tad anksti išsiprašiau, kad mane paliktų vieną namie (kol vyresnė sesė grįš iš mokyklos). Pasakiškas laikas – ta vaikiška vienatvė… Daug piešdavau. Geriausi žaidimai tada buvo su tėvo laboratoriniais įrankiais (tėtis fizikas, tad namie buvo visokių mėgintuvėlių ir kitokių keistų dalykų) ar jo laikrodžių kolekcijoje. Juk kiekvienas laikrodis – su veidu, charakteriu, balsu, prigalvodavau jiems visokių istorijų… Anksti išmokau skaityti, tada jau atsivėrė pasakų pasaulis. Dabar galvoju, kad mano pasaulėžiūrą labiausiai ir formavo ne kas kita, o pasakos, jų archetipai… Tiesa, labai mėgau… sirgti. Nes tada mama skaitydavo man knygas. Labiausiai suskaitytas buvo „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ – net viršelio spalvos nebesimatė. O vėliau, kai tėvai įsigijo pirmąją spausdinimo mašinėlę „Erika“, ja atspausdinau savo pirmąją pasaką, ją tebeturiu, smagi tokia…
Mokiausi IX forte, kaip tada vadindavo 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šv. Kristoforo gimnazija). Oi griežta buvo mokykla, labai griežtų turėjom mokytojų, iš dabarties pozicijų žiūrint – ir traumuojančių patirčių, sovietinio absurdo. Būdavo pamokų, kai tesvajodavai išnykti, susilygint su žeme. Baimės prakaitu įmirkusios uniformos… Tačiau ten sutikau ir šviesiausias Mokytojas, lituanistes – Laimą Abraitytę, Violetą Tapinienę, Dainorą Eigminienę… Įsivaizduokit, dar sovietmetis, o klasėse ant suolų mokiniams patiestos tautinės juostos, veikia šauni laisva teatro studija (ar ne iš ten Oskaro Koršunovo meilė teatrui?..), ant sienų – piešiniai iš lietuvių mitologijos ir tautosakos, didelis sausas medis klasėje, mokyklos aktų salėje ansamblis VISI dainuoja Vėlinių dainas… Brendau jau Atgimimo laikais, tai per pamokas klausėm Sąjūdžio mitingų, diskutavom, įkūrėm Sąjūdžio rėmimo grupelę, meno kuopą, o naktimis eidavom stovėti eilėje prie Jaunimo teatro kasų. Įdomus ir geras buvo laikas.
Šeimai labiausiai esu dėkinga už smalsumo pamokas ir keliones. Nuo trejų metų buvau pasodinta į baidarę, po Šiaurės Lietuvą keliavom kumele kinkytu dengtu vežimu, žmonės laikydavo mus čigonais… Man rodos, tada many užsisėjo ir troškimas būti kaime, nes jo neturėjom. Paskui buvo ir kalnų periodas, kalnų liga. Su VU žygeiviais dar spėjom pakeliauti po Krymą, vėliau atsivėrė Alpės…
Ar Tavo aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas – yra ta vieta, į kurią norisi grįžti? Bent jau paalsuoti jos oru, prisiglausti prie sienų?
Pirmiausia studijavau Filosofijos fakultete, jis buvo ką tik atkurtas, neturėjo savo patalpų – mokėmės tai Čiurliono gatvėje, tai Kaštonų gatvėje Medicinos fakulteto bibliotekoje, paskui jau Baltupiuose. Ten buvo šalta ir labai nejauku, bet A. Šliogerio, A. Andrijausko, A. Jokubaičio ir kt. paskaitų klausėmės išsižioję. Baigusi bakalaurą įstojau į vokiečių filologiją, tada jau širdis atsigavo Senamiesty. Beje, buvo ir toks skvoteriavimo laikas – gyvenau Totorių ir paskui Skapo gatvėje, ten buvo dailiokų komuna, tame name, kur dabar Filosofijos fakultetas… Įsidarbinau VU laikraštyje, redakcija buvo iš pradžių Centrinių rūmų rūsyje, paskui aukštai prie Observatorijos bokštelio. Išnaršyti visi senųjų rūmų užkaboriai, jų kvapo, atmosferos pasiilgstu, bet kaži ar ji ten tebėra. Nebėr turbūt nei „Morgo“ kavinės, seniai nėra „Žaltvykslės“, o knygynas, ant kurio palangės tupėdavo dabartiniai garsūs poetai?.. Ar toks pat? Pamenu, mano draugės buvo susilažinusios, kad sugebės pernakvoti vienoje filologyno auditorijoje, ir pavyko!
Tas Tavo sprendimas gyventi ne Vilniuje… Ar prisimeni jausmą: štai aš įžengiau į savo kitus namus, ir jau dabar, nuo šiol – gyvensiu kitaip… Koks buvo pirmasis nusivylimas – jei tik jis buvo? Galbūt tai – apkalbos, taip mėgstamos mažesnėse vietovėse?
Kaip minėjau, svajonė gyventi ne mieste turbūt many glūdėjo nuo mažumės. Neturėjau kaimo, pavydėdavau klasės draugėms, kurios po vasaros atostogų pasakodavo apie varginančią šienapjūtę (ir šokinėjimą klojime ant šieno), atlaidų saldainius, viščiukus, pieno bidonus, maudynes sodželkoje… Tais laikais pamokos vykdavo ir šeštadieniais, tad tėvai kartais rašydavo raštelį, kad vaikas negali dalyvauti pamokose, nes turi išvykti į bulviakasį – rimta priežastis buvo…
O pati išsikraustyti galutinai apsisprendžiau tada, kai mano sūnui atėjo metas eiti į mokyklą. Supratau – dabar arba niekada, tad du mėnesius pavažinėjus „išsirinkau“ namus (o gal jie mane?). Tik dabar, po dešimtmečio, supratau, kad nesąmoningai (pasąmoningai) tarsi sugrįžau arčiau Klimkų giminės šaknų – į Aukštaitiją (mano senelis nuo Panemunėlio Rokiškio rajone). Man čia dangus gražiausias, o ir apsigyvenom aukštai ant kalno. Jau kai susitvarkiau pirkimo dokumentus, buvo toks noras – išlipus iš mašinos pabučiuoti tą žemę, ant kurios gyvensiu…
Nusivylimas – gal jo dar nebuvo? Nuovargio – tai jau taip, juk sodyba remontuotina, aš viena su nedideliu vaiku ir mama, nieko nemokėjau, nieko neišmaniau, teko kliautis čia sutiktais, atrastais žmonėmis… Bet žingsnelis po žingsnelio „užaugom“ ir mes, ir namai. Dabar jau žinau, kas yra bulgarkė, samariezas ir saliarka. Perėjau ir romantiškąjį laikotarpį, ir „prablaivėjimo“, matau ir kaimo skaudulius, ir perlus (pastarųjų vis daugiau), bet nė vienos dienos dėl šio žingsnio nesigailėjau. Ar gyvenu kitaip nei mieste? Ir taip, ir ne. Rankos įjuodusios nuo daržų ir grybų, grubtelėjusios, bet vis dar smagiai kaukši klaviatūros klavišais. Devynerius metus redagavau krikščionišką mėnraštį „Magnificat“, būdavo juokinga, kai skambina koks kunigas, monsinjoras, nori aptarti leidybos reikalus, nori „užsukti į redakciją“, o ta „redakcija“ morkų lysvėj, fone gieda gaidžiai… net tokią korektūros klaidą buvau palikusi, naują šventąją Bažnyčios šventųjų kalendoriuje įrašiau – šv. Morką…
Dusetose turime tikrą kultūros oazę, puikiausius koncertus, literatūrinius renginius, stovyklas, seminarus, sporto užsiėmimus… Ko trūko, patys su naujai čia atrastais žmonėmis „pasidarėme“. Kartais net per daug tų gundančių pasiūlymų, jie ima „trukdyti“ kasdieniam kaimietės-vertėjos gyvenimo ritmui. Bet kasmet, kai per medkopį iš medsukio siūbteli medum prakvipęs vėjas, gaunu patvirtinimą, kad neklydau palikdama miestą. Ir tai ne savaitgalinė nuotaika, tai gyvenimas kasdien, su kasdieniais saulėtekiais ir saulėlydžiais, gervių rypavimais, rūko tumulais iš kūdros, besiritančiais viščiukais ir varnėniukais, sava pjautuvu nupjauta rugių grįžte ir kitais neįkainojamais dalykais. Žinoma, ir su rudeninėm-pavasarinėm klampynėm, ir su žiemą neišvažiuojamais keliais, su dingstančia elektra, su vėjo išvartom ant kelio… Kad nepamirštum, jog esi gamtoj tik svečias, menka dulkelė.
Gyvendama čia supratau, kad didelė iliuzija, jog kaime gyvenimas teka lėčiau. Kaime dar labiau nei mieste turi išmokti gyventi čia ir dabar. Stverti akimirką. Nes viskas labai greitai kinta… ir darbai nelaukia. Nesupurenai, neišgenėjai, nepalaistei, kažką pražiopsojai – prapuolė derlius ir grožis, kaltink save. Sudėtingiausia išmokti teisingai dalyti laiką… O jei nori gyventi lėčiau – sąmoningai „užtrauk rankinį stabdį“, kaimas ar miestas čia niekuo dėti. Vis galvoju apie benediktinų priesaką – ora et labora (meskis ir dirbk), man jis labai brangus, bet kartais darbas su augalais kaip malda, o mintys tada „dirba“, lukštena kokį nors vertimo sunkumą.
Užsiminei apie apkalbas – oi, čia tai neatskiriama (kaimo) žmonių gyvenimo dalis, tokia nemokama pramoga. Žinoma, atsikrausčius į kaimą visko apie save teko išgirsti, visokių versijų. Betgi neuždrausi žmonėms fantazuot! Paskui supratau, kad tai atavizmas iš labai pirmykštės bendruomenės laikų – pasąmoninė savisauga nuo „įsibrovėlio“, „atajono“ (atėjūno), kaip sako aukštaičiai. Bet man visada svarbu asmeninis santykis su žmogum. Pabendravai, pabuvai, pagelbėjai, pavėžėjai – tegul sprendžia iš tavo darbų, ne iš (ap)kalbų. O jei šneka tie, su kuriais net nesu susidūrusi, nepažįstu – čia jų reikalas, savo gyvenimo būdo dėl to keisti neketinu. Ir man regis, kad visuomenė, net ir kaime, po truputį keičiasi. Juk ir čia jau kaimo bažnytėlėse krikštija mulatukus, migrantų vaikus, vaikai, anūkai išvyksta, parvyksta, gyvenimo būdo įvairovė vis didesnė, nebe grynai tradicinė… Prieš kelerius metus netoli mūsų kaimo vyko tarptautinis hipių ir visokių kitokių „laisvūnų“ judėjimo susibūrimas „Rainbow“. Visą mėnesį mūsų kaimo keliuku traukė visokio plauko žmogučiai – su kemperiais, pėsčiomis, keisčiausiomis transporto priemonėmis, su instrumentais, su vaikais… Tautų ir kalbų maišalynė, ir visi labai geranoriškai nusiteikę, nes tai taikaus ir blaivaus susibūrimo dalyviai. Jie stabteldavo pas kaimo žmones, prašydavo atsigerti, obuolių, pavėžėti. Ir žmonės įsileido, vežiojo, kažkas net išsimaudyti į dušą priėmė, vilnones kojines dovanojo… Vadinasi, galime, mokame, ir leidžiame kitiems gyventi pagal jų pasaulėžiūrą. Džiaugiuosi tuo.
Kai tik viešėdavau Zarasų rajone, būtinai kas nors išdidžiai paminėdavo: o mes turime vertėją Indrę Klimkaitę, o jos sūnus mokosi Dusetų muzikos mokykloje… Vadinasi, sąlyginai atoki vietovė, Tavieji Derviniai, tinka gyventi, ugdyti vaikus, tobulėti pačiai? Kas ir kaip keitėsi Tavyje, kai nutolai nuo sostinės?
Labai nelengvas ir filosofinis klausimas… Viena vertus, žmonės išgyveno, vaikus išugdė ir patys nenusmurgo, mokslus baigė ir gerokai sunkesnėmis sąlygomis, sibiruose, dipukų stovyklose… Gal mes jau per daug nusicivilizavom, jei manom, kad augimui, ugdymui, išsilavinimui reikalingos superinės, miestinės sąlygos, licėjai, čiurlionkės… Mūsų tautos istorija dažnai liudija ką kita, kad ir sunkiose sąlygose neretai užgimsta troškimas siekti mokslo šviesos, o ir be aukštųjų subręsta dvasios šviesuliai… Kita vertus, galima ir bumbėti – taip, kaimo mokyklos neretai stokoja ryškesnių asmenybių, autoritetų, o dėl ugdymo dailės, muzikos, sporto mokyklose – tėvai turi pasiryžti tuos ne vienus metus „šoferiauti“, vežioti vaikus, nes visuomeninio transporto sistema provincijoj apgailėtina, visus tuos būrelius ir papildomas veiklas pasiekti nelengva. Bet ar mieste labai kitaip?
O ir esmė turbūt kitur. Ir aš nežinau, kas labiau įskiepija vaikui žingeidumą, troškimą domėtis, pažinti, keliauti, siekti – šeima ar mokykla, o gal ir viena, ir kita, o kartais nei viena, nei kita. Ir ta beriama sėkla ne visada iš karto sudygsta, kartais būtinas ir tamsos laikas, šalčio laikas, kaip rudenį pasėtam rugio grūdui. Bet ta dieviškoji kibirkštėlė, tikiu, yra kiekviename…
Kas keitėsi manyje apsigyvenus kaime – reikėtų klausti šalia manęs esančiųjų, jiems geriau matosi! Žinoma, teko daug ką savy peržengti, įveikti, daug savo prigimtinių savybių šlifuoti, keisti. Gal sutvirtėjau, gal sugrubėjau, kiek rupus kaimo gyvenimas prašė. Tarmiškai pramokau. Tarmė ne tik kalbėseną, bet ir mąstymą mažumėlę keičia, pasaulėžiūrą… Kai pajutau, kad tas rupumas ima viršų, patraukiau į gimties seserų mokslus Vilniuje. Kartais šeimos pakviečia į gimtuves, – didžiulė Dievo dovana pasitarnauti…
Pribloškianti Tavo verstų knygų kiekybė ir kokybė. O vis dėlto – kodėl vokiečių kalba? Kurias iš verstųjų laikai brangiausiomis sau ir Lietuvos skaitančiai bendruomenei? Kodėl Tavo dėmesys akcentuotas ties vaikų, paauglių literatūra?
Kodėl vokiečių – kad mokykloje patekau ne į anglų, o į vokiečių grupę O jei rimtai – Filosofijos fakultete turėjau nuostabią dėstytoją germanistę Reginą Sinkevičienę, gilinomės į filosofinius tekstus, bet įžvelgusi many talentą sudomino pirmiausia Rytų Prūsijos, Mažosios Lietuvos vokiškąja literatūra, užsikabinau už Johaneso Bobrovskio poezijos vertimų, ir taip pakerėjo… Pirmąjį užsakymą iš ką tik įsikūrusios „Alma litteros“ irgi gavau šios dėstytojos dėka. Paskui jau pajudėjo… Vaikų ir paauglių literatūra teikia be galo daug džiaugsmo. Kol augo mano sūnus, visada turėjau kur „pasitikrinti”, verčiau ne tik kaip vertėja, bet ir kaip mama, kaip ta, kuriai rūpi ne tik per literatūros kūrinį perteikiamos vertybės, bet ir vaiko žodyno turtinimas. Iš mano verstųjų, tikiu, vertės neprarado Jutos Richter „Lydekos vasara“, dar šviežias Mirjam Presler romanas „Natanas ir jo vaikai“. Kažkur jau minėjau, kad versdama šias dvi knygas elgiausi neprofesionaliai – verkiau… Gavau prašymų iš naujo išversti ir klasikos kūrinių – Bonzelso „Bitę Mają“, J. Spyri „Heidą“, O. Proislerio „Mažąjį vandenį“… Nemenkas iššūkis, bet stipru ir gera. Šiemet ir puikių dar menkai (pas mus) žinomų šiuolaikinių autorių knygų verčiu, bus smagu pasigirti… Labai džiaugiuosi, kad su kai kuriomis autorėmis teko ir gyvai susitikti, tas bendravimas labai praturtina. Juk šiaip ar taip versdama persiimu autoriaus (autorės) ar herojaus mąstysena…
Ką dabar, nuo savo paežerės, manai apie Vilnių? O apie kitus pasaulio miestus? Ar yra pasaulyje miestas, kuriame norėtum (galėtum) gyventi?
Vilnių tebemyliu, bet, matyt, senstu, nes truputį ilgiuosi jo tokio, koks buvo mano jaunystėje – mažumėlę apšepęs, nenugrėbtais lapais, paslaptingas… kaskart dabar atvykusi vis ko nors pasigendu. Nebėr ir senamiesčio senuko su katinu ant peties, nebėr gulbės vaistinės vitrinoje (o ir pačios vaistinės), daugybės jaukių paslaptingų vietelių. Pasiilgstu kaštonų ant grindinio, ančių Vilnelėje (bet auginu savas), smilkalų kvapo iš pranciškonų bažnyčios… Bet randasi naujos, įdomios vietos, o miesto dvasia, toji laisvoji, neapčiuopiama vilnietiškoji – tebėra. Matyt, ji užkrečiama, perduodama iš kartos į kartą…
Dėl kitų miestų – kitados patiko gigantas Berlynas, jo laisvūniška maištinga siela, ypač po sienos griuvimo, susijungimo, patinka Austrijos nedideli miestukai kalnuose. Bet gyventi – ačiū, gal liksiu mylimoj Aukštaitijoj…
Ar dabar, būdama žinoma vertėja ir įsišaknijusi (galbūt įsišaknijusi….) į Aukštaitiją, puoselėji norus, svajones, įsivaizdavimus – realius ar absoliučiai kosminius? Kokie jie?
Norėčiau, kad čia atsirastų vertėjų kūrybos namai, o gal ne tik vertėjų, o apskritai menininkų kolonija. Jau turim daug fotografų, tapytojų, grafikų, muzikų, poetų, vienaip ar kitaip susijusių su šiuo kraštu, nuolat gyvenančių ar atvykstančių. Būtų sąžininga leisti mėgautis šiuo kraštu ir kitiems kūrėjams. Ir būtinai paskleisti kūrybos bacilą vietiniam ir nevietiniam jaunimui! Laukiam nesulaukiam Š. Saukos muziejaus, esama Dusetų galerija nebesutalpina norinčių eksponuotis… Daug gražių iniciatyvų Antalieptės vienuolyne, kur įsikūrė „Inovatorių slėnis“, pirmi žingsniai žengiami atstatant Kamariškių dvarą, ten turėtų kurtis lėto gyvenimo erdvė, suremontuotas ir Antazavės dvaras, čia irgi galėtų atsiverti erdvės kūrybai… Aišku, svajočiau, kad mūsų nuostabieji kaimeliai, miesteliai netuštėtų, o kad tai įmanoma, parodė ir karantinas. Nežinia, ar ilgam, bet žmonės atrado/prisiminė šį nuostabų kraštą. Jei tik mokėsim saugoti, džiaugtis, puoselėti – čia bus gera visiems.
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė
Nuotraukos iš asmeninio Indrės Klimkaitės archyvo