Visą mūsų pokalbį nuoširdžiausiai žavėjausi Užtiltėje gyvenančia senole… Atsisveikindama supratau, kad to jausmo, kurį patyriau bendraudama, tos šviesos ir dvasinės ramybės tikrai nemokėsiu aprašyti. Nežinau, kokius ir kaip parinkti žodžius, kad galėčiau apibūdinti Žmogaus sielą: taurumą, paprastumą, išmintį, meilę gyvenimui, darbui.
ONA KULIKAUSKIENĖ (kaip ir mūsų poetas Antanas Strazdelis) gimė Margėnų kaime (Rokiškio raj.), kuris iš pradžių vadinosi Astravu. Kazanavičių šeima (tėvai ir seneliai) dirbo 30 ha ūkį. Ir tai buvo… beveik prieš šimtą metų… 1920 metais jiems gimė pirmoji dukra – Ona, po 7 metų – sūnus.
Taip, iki Onos Kulikauskienės gimtadienio jau nebeliko ir pusmečio…
Kalba iškart nukrypsta apie darbą… Jos Tėvų ir Senelių šeimoje tai buvo šventa. Moteris sako, jog kitaip ir neįsivaizdavusi: „kėleisi, žinojai, kur eit ir ką dirbt. Nesunku buvo“. Puikiai prisimena, kad viską mokėjo: „Ir vyriškus visus darbus dirbau. Taip iš jaunų dienų įpratusi: ir arklį valdydavau, o su tėvu ir miške dirbau, ir namą kartu statėm. Visi kaimynai ir sakydavo: „Kazanavičių pusbernis“. Kas tik po ranka papuolė, viską dariau, ir viską mokėjau“, – ramiai šneka O.Kulikauskienė, kuri ganyti pradėjo dar 6 metukų neturėjusi (vėliau –tik birželį suėjo).
Pradinės mokyklos Gegėliškyje, kurią pradėjo lankyti ir kurią baigė Ona, seniai jau nebėra, nebelikę ir to kaimo… Pirmus du skyrius čia baigė, bet kadangi pritrūko mokytojų, mokslą tęsė Lašų pradinėje mokykloje. Paskui, atvykus naujiems mokytojams, vėl sugrįžo į Gegėliškį. „Net moterys mokytojavo“, – pabrėžtinai sako senolė ir pasakoja, kad senelis labai griežtas buvo ir nenorėjo leisti jos į mokyklą, kadangi prie žemės darbų reikėjo rankų. Mama, nenorėjusi, kad dukra beraštė liktų, nusprendė savo vyro Tėvą įveikti gudrumu – paprašiusi kaimo seniūno, kad patikintų, jog mergaitė privalo mokytis. Seniūno būta išmintingo – pakalbėjo. Senelis, bijodamas „gauti pabaudą, liepė greitai nupirkti batukus ir suknytę, ir mokyklon leisti“ – linksmai porina močiutė ir priduria, kad mokslai jai labai gerai sekėsi, reikiamus egzaminus penketais išlaikė. Tačiau daugiau mokytis taip niekur ir nebeteko…
„Kadangi į mokyklą sugūžėjo didžiausia grupė vaikų – ir pusbernių, ir pusmergių, kažkaip atrinko juos. Bet ir lietuviai, ir rusai kartu mokėsi. „Tai aš ir rusiškai mokiausi– ir skaityt, ir rašyt, ir verst. Dabar jau primiršau. Bet geograpija ir lietuvių, ai ai ai, kaip patiko. Tik ateinu, būdavo, rankas sušildydavau ir eisiu prie žemėlapio. Ir stoviu. Kožnų daiketliukų žinojau: koks upeliukas per kokias valstybes tekėjo. Viskų žinojau. Dabar jau primirštu, jau amžius“, – dėsto senolė, o kai priduria, jog poetas Strazdelis 1760 metais gimęs – mano ausys staiga parausta. Drąsiai – net nesuabejodama – kaip žirnius beria Lietuvos kunigaikščių vardus…
Karas jų sodybą aplenkęs, mat kaimas beveik pusiasaly buvo. Nebūtų kur kariuomenei trauktis. Sovietų laikais ūkyje teko dirbti ir melžėja, ir šėrėja, ir laukininkystėje. „Visus darbus mokėjau ir dirbau. Nebuvo sunku“, – kartoja senolė ir priduria, kad „ūky nebuvo kam dirbt: nė vieno padabno vyro. Likę tik nabagėliai, kurie dirbti ir nemokėjo. Jie tris vežimus šieno sudeda – o aš vieną – kietai suminu, nes dirbau kaip sau.“
Su vyru Antanu susipažino, kai jis, grįžęs iš kariuomenės, Jūžintuose gavo kelių meistro darbą, apsigyveno pas seserį Margėnuose. „Neilgai – trejus metus draugavom“, – sako senolė (vyras buvo metais vyresnis, tačiau jau 2008 metais išlydėtas Anapus). 1947 metais susituokė, tačiau šeimos laimę greit aptemdė tremtis. Grįžęs iš Sibiro visą gyvenimą traktoristu dirbo. Apsigyvenus Stirniškių kaime, susilaukė ir dviejų vaikų: sūnaus ir dukros. Paskui, jau 1968 metais, persikraustė į Padustėlį. Dabar 6 metai, kai senolė gyvena Užtiltėje.
„Audimas – tai savotiška aritmetika ir ramybė“, — supažindina su pradžiamoksliu žvali močiutė, kuri pradėjo mokytis austi… 6 metų. Tiesa, ne raštus, bet paprastą audinį. „Taip staklės traukė. Pati insėdu, kai nieko nėra“, – šypsosi ir priduria, kai raštuotus audinius išvysdavo, tai žiūrėdavo žiūrėdavo ir galvojo, kad tik išmoktų. O paskui jau – rinktinius, kaišytinius, dymus audusi. Kadangi išgyventi nebuvo lengva – tai ir svetimiems teko austi: „marška – 8 rubliai – už išaudimą. O gavusi pinigėlių iškart bėgdavau produktų parduotuvėn. Prasto audeklo per dieną net iki 5 metrų išausdavau. Raštuoto – mažiau“, – šypsosi šviesios akys. Sovietiniais laikais kiekvienoms Sartų lenktynėms Kultūros centre būdavo organizuojama Rankdarbių paroda – čia O.Kulikauskienės darbais galėjo pasigėrėti visi miestelio gyventojai ir svečiai. Bet… senolė dar aną vasarą sėdėjo staklėse ir … audė. Ir vis, sako, norėjo užbaigti audeklą, nenorėjo kitiems metams palikti: „Kiti metai – kiti lapai, nežinai, kaip su sveikata bus… Aust gera. Dar ir dabar ūkvatiju. Ar audėja, ar šokėja – tas pats. Juda ir rankos, ir kojos“,– šneka moteris, kopianti vienu laipteliu vis arčiau jubiliejaus pakylos, ir priduria, kad „Duok, Dieve, visiems tokią sveikata: juk nei rankos dreba, nei ką“. Tiesa, kažkada rankos labai skaudėjusios. „Ko tik jos nematė šitos mano rankos… Visko matė… Išvargusios buvo, bet dabar neskauda“ – raukšlių išvagotose rankose nelengvo gyvenimo žymės, sunkaus darbo randai. „Bet dar pastiprios rankos. Dar smulkmenas išsiplaunu, dar apsitvarkau pati“, – porina ir taip gražiai šypsosi…
– Mezgu iki šiol (nuskuba į kitą kambarį atnešti mezginio). Liemenė bus. Gal sūnui? Kol galėjau, mano vyrai buvo apmegzti: megztinių visokių ir rašteliais, ir skylutėm. O kojinių vilnonių – maišai primegzti. Bet, žinai, dabar vilnonių mažai kas nešioja. Aš visada su vilnonėm, – tiesiog liete liejasi švelni kalba, o akyse žibsi tokios tikrumo ugnelės. — Daug, labai daug dirbau, bet, jaučiu, kad gerai. Darbas – labai neblogas daiktas. Reikia dirbt, – švelniai suskamba pamokymas…
„Mano amžius nesavarankiškas, – giedri šviesa užlieja veidą. – Jau nebelabai vaišinga likau, nebeinu parduotuvėn“ (linksi galva ir vis primena, kad jau laikas kava pasivaišinti). Jau niekur neinu. Prie lango pasėdžiu, pasižiūriu, kad žmonės eina, kad važiuoja. O kai būnu pas dukrą – tai visur einu, viską apžiūriu, ir obelaites, ir daržą…“ – nesustodama kalba…
Įvairias knygas ir žurnalus („Moteris“, „Jaunimo gretos“, „Mūsų sodai“) anksčiau noriai skaitydavusi. Skaityti labai mėgstanti iki šiol: mielai skaito laikraštį „XXI amžius“. Kai susidomi, ir akinius užsideda, ir lupą pasiėmusi skaito, „O jaunystėje, kol neperskaitydavau naujo žurnalo ar laikraščio, taip sunku buvo atsitraukti“, – prisimena.
Dabar, tiesa, Dusetų Bažnyčioje jau retai bebūnanti, bet kalėdojančio parapijos kunigo Stanislovo Krumpliausko visada maloniai laukianti. Ji pati visada gyvenusi sąžiningai – pagal visus 10 Dievo įsakymų. „Su mamute laidotuvėse visada giedodavome. Net dvylika metų Brostvon (aut.pastaba: brolija, religinė draugija) ėjau – vėliavas nešėme. Mylimiausia mano parapija – buvo Kriaunų, nes netoliese gyventa. Dabar ten kunigas tik atvažiuojantis. Senieji išmirė, jauni – išsilakstė. Niekas nebeaukoja. Bažnyčiai reikia aukot. Be aukų ir kunigas nieko nepadarys. Dabar nuo maldos niekur toliau neinu. Per TV, per „Marijos radiją“ visos Šv.Mišios išklausytos“, – kalba senolė, kuri visada mielai „Sveikinimų koncerto“ klausanti – ne vieno sveikinimo ir ji pati sulaukusi.
„Klapato su manim nėra. Visą gyvenimą sutariu su žmonėmis. Ir man žmonės visi geri ir dar per geri. Kaimynė Zofija Lašienė visada užsuka – ir pakalbam, ir spaudimą pamatuoja“, – nesustoja švytėti šypsena. Gerumas – tos nematomos meilės gijos – tokios tamprios, kad, rodos, pajuntu, kaip akimirksniu pasaulis ima šviesėti… Ir dabar, kai aplinkui tiek daug dejuojančių, piktų ir bambančių, žmogiškai nustembu išgirdusi, kad žmonės būna net per geri… Ir toks neišpasakytas gerumas paglosto sielą…
„Mėgstu kavą. Tiesiog traukia… Geriu ir žalią arbatą. Viską valgau. Aš nebrokaulyva – nebrokiju nieko. Viską pasitaisau pati. Sriubas labai mėgstu“, – liete liejasi atviras pasakojimas. Ir tortus, ir saldumynus mėgstanti, nes smegenims juk reikia gliukozės. Daug naudingų sveikatai patarimų persiskaito kalendoriuje, kurio lapelius kasdien vis nuplėšianti – gal todėl ir 4 anūkų bei 3 proanūkių gimtadienius tikrai prisimenanti.
– Ilgaamžiškumo receptas? Nežinau, kas yra pyktis. Iki šiol nežinau… Svarbiausia – niekada nepykti ir nesinešioti pykčio, – sako Senolė, šias Kalėdas šventusi Vilniuje: anūkės šeimą aplankiusi, pasidžiaugusi mažąja proanūke. (Nedažnai tekę jai sostinėje svečiuotis: įsiminė Lukiškės, kai vyras prieš tremtį buvo…)
„Aš laiminga buvau. Nesigriaudžiu, kad daug darbo buvo… Jeigu būtų galima, sutikčiau viską pakartoti. Tokia trauka gyvenimui. Mylėjau gyvenimą. Nesvarbu, kada blogesnis ar geresnis buvo. Viskas praeina. Kaip nebūta… 100 metų… Nesupratau nieko, kaip tie metai pralėkė. Noriu tik, kad rankos judėtų ir protas. Aš iki šiol nežinau, kokia čia liga nuobodulys. Tikrai nežinau, ką čia reiškia?“, – retoriškai skamba klausimas…
„Ligos gal mano metų išsigandusios?, – ir supranti, kad skaidri šypsena simbolizuoja vidinę dvasios ramybę, bet Ji, taip gražiai šypsodamasi priduria, kad „visas gyvenimas toks linksmas, O senatvė – tai Dievo duota dovana. Nereikia nei su malkom, nei kibirais klapotis. Suprantu, kad jau senatvė, ir ką reiškia senatvė – suprantu. Bet jokio strioko… Jei su diegliais gyventum, gal ir kitaip galvotum. Dabar, ačiū Dievui, ant savų kojų. Svajoju – maž dar pagyvensiu. Vaikams, anūkams kad sektųsi…“
————–
Linkėjau sveikatos ir dar daug gimtadienių, ne tik 100-ojo…
Supratau, kad gerumo ir meilės energijos pasisėmiau mažiausiai savaitei… Bet vis tiek nežinau, kaip aprašyti tą nuostabų – nepakartojamą Gyvenimo šviesos, taurios Išminties ir Pagarbos jausmą… Kaip aprašyti tą virpančią širdyje tylą, kurioje mūsų Esatis įgauna ypatingą Prasmę…
Giedrė MIČIŪNIENĖ
O.Kulikauskienės šeimos archyvo nuotraukos
